Invazinė lobulinė karcinoma – tai reta krūties vėžio rūšis, kurios pradžia yra pieno gamybos ir pernašos struktūros krūtyje. Ši liga dažniausiai vystosi ten, kur vadinamos lobulės arba terminalinės latakų-lobulės jungtys. Skirtingai nuo kitų krūties vėžio formų, invazinė lobulinė karcinoma auga ir plinta gana lėtai, dažniausiai reaguoja į estrogeną – pagrindinį moterišką hormoną. Neretas atvejis, kai liga daugelį metų išlieka nepastebėta – ji ne visada susiformuoja į aiškų mazgą, todėl gali būti sunkiai aptinkama tyrimuose arba sukelti simptomus tik vėlesnėse stadijose.
Kas būdinga invazinei lobulinei karcinomai
Nors ši vėžio rūšis sudaro tik apie 10–15% visų krūties vėžio atvejų, ja kasmet suserga dešimtys tūkstančių moterų. Liga gali būti išgydoma, jei nustatoma anksti, tačiau net ir gavus gydymą ji gali plisti į kitas kūno vietas ar pasireikšti daugelį metų po pradinės diagnozės.
Invazinės lobulinės karcinomos simptomai
Skirtingai nuo daugumos krūties vėžio formų, ši karcinoma ankstyvoje stadijoje dažniausiai neužauga iki aiškaus, juntamo mazgelio. Vėžio ląstelės linkusios plisti viena eile, sudarydamos sruogas ar virveles. Ligos vystymosi pradžioje akivaizdžių pokyčių krūtyje gali nebūti. Vis dėlto vėliau galima pastebėti šiuos simptomus:
- Skausmas ar šilumos pojūtis krūtyje
- Krūties oda atrodo storesnė, įdubusi, su smulkiais įlinkiais arba susiraukšlėjusi
- Pakito krūties dydis arba forma – pavyzdžiui, atsirado tinimo ar pilnumo pojūtis
- Spenelis staiga tapo įtrauktas į krūties vidų
- Juntamas guzelis ar patinimas pažasties srityje
- Spenelio sekretas
- Odos spalvos pakitimai – paraudimas arba patamsėjimas
Kas didina riziką susirgti šia liga
Invazinės lobulinės karcinomos atsiradimą lemia genetiniai pakitimai, dėl kurių normalios ląstelės virsta vėžinėmis. Kol kas nėra aišku, kodėl šie pokyčiai kyla, bet žinomi veiksniai, galintys didinti riziką:
- 55 metų amžius ar vyresnis
- Pirmas gimdymas po 30 metų arba nė vieno gimdymo
- Ankstesnė krūties vėžio diagnozė
- Artimų giminaičių krūties arba kiaušidžių vėžio atvejai
- Lobulinė karcinoma in situ (LCIS) istorijoje
- Paveldėti tam tikri genetiniai pokyčiai
- Pavėluota menopauzė (po 55 metų)
- Ankstyva pirmųjų mėnesinių pradžia (iki 12 metų)
- Hormoninė terapija menopauzės simptomams malšinti
Ligos komplikacijos
Ši vėžio rūšis turi dvi išskirtines komplikacijas. Pirma – liga gali išplisti į itin įvairias kūno vietas, platesnį audinių ar organų spektrą nei įprasta kitoms krūties vėžio formoms. Antra – metastazės gali pasireikšti itin vėlai, praėjus 10–15 metų po gydymo.
Plisti vėžys gali į smegenis, kaulus, kepenis ir plaučius, kaip ir kitos rūšys, tačiau invazinė lobulinė karcinoma dažnai pažeidžia ir retesnes vietas:
- Virškinamąjį traktą – storąją žarną, plonąją žarną, skrandį
- Moterų lytinius organus – kiaušides, gimdą
- Galvos ir nugaros smegenų dangalus
- Pilvaplėvę
- Audinius aplink akį
Ligos nustatymas
Diagnozę gydytojas nustato įvertinęs nusiskundimus bei atlikęs apžiūrą krūties ir pažastų sričių. Toliau dažniausiai atliekami šie tyrimai:
- Mammograma – padeda pastebėti pakitimus ir darinukus krūtyje
- Krūties magnetinio rezonanso tomografija – itin aiškiai parodo audinių detales
- Ultragarsinis tyrimas – tiksliau įvertinamos tam tikros sritys
Jei tyrimai rodo įtartinų pakitimų, atliekama krūties biopsija – paimamas nedidelis audinio mėginys, kurį mikroskopu ištyrinėja specialistas. Tokiu būdu nustatoma, ar audinyje esama vėžinių ląstelių.
Remdamiesi tyrimų rezultatais, gydytojai įvertina ligos stadiją. Iš viso išskiriamos keturios stadijos:
- I stadija – navikas iki 2 cm, gali būti išplitęs į artimiausius limfmazgius
- II stadija – navikas 2 cm ar daugiau, plinta į limfmazgius, ar yra didesnis nei 5 cm bet dar neišplito į limfmazgius
- III stadija – vėžys apima tiek krūtį, tiek limfmazgius (jų paveikta daugiau nei II stadijoje)
- IV stadija – liga išplitusi į nutolusius organus, pavyzdžiui, kaulus, kepenis ar plaučius
Gydymo galimybės
Dažniausiai gydytojai taiko kelių metodų derinį:
- Chirurginis krūties vėžio šalinimas
- Taikoma chemoterapija prieš operaciją arba po jos
- Hormonų terapija, jei krūties navikas jautrus estrogenui
- Spindulinė terapija galutiniam vėžinių ląstelių sunaikinimui
- Taikinių terapija, nukreipta į konkrečius genetinius pakitimus
Kiek laiko truks atsigavimas, priklauso nuo pasirinkto gydymo. Po operacijos dažnai reikalingos 2–4 savaitės, tačiau, jei taikoma chemoterapija, pasveikimo procesas gali užtrukti nuo pusės metų iki metų. Kiekvienas atvejis individualus, todėl svarbu klausti gydytojo, kaip gydymas gali paveikti kasdienį gyvenimą.
Kada būtina kreiptis į gydymo komandą
- Jei po operacijos atsiranda infekcijos požymių: pakilusi temperatūra ar tirštos, drumstos išskyros iš pjūvio
- Netikėtai stiprūs gydymo sukelti simptomai, pavyzdžiui, nuolatinis pykinimas
- Skausmas, kurio nepalengvina paskirti vaistai nuo skausmo
Ligos eiga ir prognozė
Skaičiai rodo, kad per penkerius metus po invazinės lobulinės karcinomos diagnozės gyvi ir be vėžio yra apie 94% sergančių moterų, kurioms ši liga buvo nustatyta I–III stadijoje. Po dešimties metų tokių atvejų – apie 86%.
Dažniausiai išgyvenamumo rodikliai šiai ligai yra labai panašūs kaip ir kitų krūties vėžio tipų. Vis dėlto po dešimtmečio prognozė šiek tiek blogesnė – išgyvenamumas 4–10% mažesnis lyginant su kitomis formomis. Mokslininkai vis dar nagrinėja šio skirtumo priežastis ir ieško geresnių gydymo strategijų, kurios leistų padidinti išgyvenamumą ilguoju laikotarpiu.
Reikia suprasti, kad statistiniai duomenys neatspindi individualios situacijos. Kiekvieno žmogaus sveikimo kelias yra unikalus, todėl klausimus apie prognozę bei gydymo sėkmės tikimybę vertėtų aptarti su savo gydytoju onkologu.











