Miotonija congenita – tai reta, paveldima liga, sutrikdanti raumenų funkciją. Iš esmės ji pasireiškia tuo, kad raumenys nesugeba tinkamai atsipalaiduoti po susitraukimo. Pavyzdžiui, vaikas gali sunkiai paleisti daiktą, kai jau jį suspaudė rankoje. Ši būklė formuojasi dar vaikystėje ar paauglystėje ir gali lemti papildomus simptomus: raumenų sustingimą, padidėjimą ar net jų traukulius.
Miotonija congenita – kas tai?
Miotonija congenita priklauso prie vadinamųjų ne distrofinių miotonijų. Tai reiškia, kad raumenų struktūra lieka sveika, tačiau sutrinka raumenų susitraukimą ir atsipalaidavimą valdantis elektrinis procesas. Skirtingai nuo distrofinių miotonijų, čia nėra raumenų irimo, tačiau raumenų veiklos valdoma sistema dėl genetinių pokyčių neveikia taip, kaip turėtų.
Daugelis tėvų sunerimsta pastebėję keistą vaiko judėjimą, tačiau svarbu žinoti – ši liga dažniausiai nebūna progresuojanti. Su klinikų, kineziterapijos ir gyvenimo būdo pagalba galima sėkmingai valdyti simptomus ir mėgautis aktyviu gyvenimu.
Miotonijos congenita rūšys
- Becker ligos tipas – pati dažniausia miotonijos congenita forma. Dažnai pasireiškia raumenų silpnumo epizodais, ypač rankose ir kojose. Simptomai dažniausiai išryškėja nuo 4 iki 12 metų amžiaus. Svarbu nepainioti su Becker raumenų distrofija.
- Thomsen ligos tipas – retesnė ir paprastai švelnesnė forma. Jau pirmieji simptomai gali išryškėti per pirmuosius gyvenimo mėnesius arba iki 2–3 metų amžiaus.
Kiek paplitusi ši liga?
Miotonija congenita nedažna – ja suserga maždaug 1 iš 100 000 žmonių. Ši liga šiek tiek dažnesnė Skandinavijos šalyse, kur iš 10 000 žmonių ja gali susirgti vienas asmuo.
Miotonijos congenita simptomai
Vienas svarbiausių požymių – raumenų nesugebėjimas greitai atsipalaiduoti po susitraukimo (miotonija). Šis sustingimas tampa ryškesnis po poilsio ar žemesnėje temperatūroje.
- Maitinimosi sunkumai, springimas, refliuksas – ypač ankstyvame amžiuje
- Nuo vaikystės dažnas griuvinėjimas ar nevikrumas
- Dvigubas matymas ar žvairumas
- Padidėjusi raumenų masė, sportiška išvaizda
- Raumenų spazmai ir skausmas
- Raumenų sustingimas, ypač kojose (bet sušilus simptomas dažnai sumažėja – vadinamas apšilimo fenomenu)
- Silpnumas, būdingas Becker ligos tipui
- Nugaros iškrypimas (skoliozė)
Papildomai pastebima, kad vyrams simptomai paprastai būna ryškesni nei moterims. Moterims būklės pojūčiai gali keistis nėštumo ar mėnesinių metu. Thomsen tipo simptomai paprastai prasideda anksčiau ir pirmiausia pasireiškia veide bei rankose, o Becker tipo – vėliau, ir dažniausiai kojose.
Kodėl atsiranda ši liga?
Sergamumą miotonija congenita lemia CLCN1 geno pokytis. Įvykus šiai mutacijai, sutrinka chloro kanalų veikla raumenų membranoje – todėl raumenys po susitraukimo negali tinkamai atsipalaiduoti.
- Becker ligos tipą žmogus paveldi recesyviai – abu tėvai turi būti geno nešiotojai, nors patys simptomų nejaučia.
- Thomsen ligos tipą paveldėti užtenka, kad vienas iš tėvų būtų geno nešiotojas. Tai vadinama autosominiu dominantiniu paveldėjimu.
Miotonija congenita diagnozavimas
Ligos požymiai dažniausiai pastebimi dar vaikystėje. Gydytojas domisi šeimos ligų istorija, vaiko simptomais ir atlieka fizinius raumenų būklės testus:
- Prašoma vaiką greitai atmerkti ir užmerkti akis
- Vertinama, ar vaikas geba greitai paleisti suspaustą daiktą ar sugniaužtą kumštį
- Specialiu plaktuku „permušami“ raumenys, stebimas jų reakcijos stiprumas
Tikslesniam tyrimui gali būti skiriami papildomi testai:
- Kreatinkinazės (KK) kraujo tyrimas – gali būti pakilęs.
- Elektromiografija (EMG) – matuoja raumenų elektrinius impulsus, padeda atskirti raumenų ir nervų ligas. Tačiau EMG neatpažįsta dviejų miotonijos congenita tipų.
- Genetiniai tyrimai – nustato specifines geno mutacijas.
- Raumens biopsija – dažniausiai rodoma normali raumenų struktūra, kartais pastebimi nedideli nuokrypiai.
Miotonija congenita gydymas
Išgydyti šios būklės galimybių nėra, tačiau dažnai nereikia ir specialaus gydymo – užtenka saugių fizinių veiklų po poilsio, kad sumažėtų raumenų sustingimas. Kineziterapija taip pat svarbi norint palaikyti tinkamą raumenų funkciją.
Prireikus gali būti skiriami vaistai – dažniausiai tam tikros medžiagos, mažinančios raumenų spazmus ir padedančios lengviau judėti. Dalis vaistų gali sukelti pašalinius reiškinius, todėl jų paskyrimas visada derinamas su gydytoju.
- Vengti šalčio, kuris gali paūminti simptomus
- Reguliari fizinė veikla, leidžianti apšilti raumenims ir sumažinanti sustingimą
- Streso valdymas
- Mitybos korekcijos, kad būtų lengviau ryti maistą ir sumažėtų springimo rizika
Ar galima išvengti ligos?
Miotonija congenita prasideda dėl genetinių priežasčių, todėl specifinių prevencijos būdų nėra. Tačiau jei šeimoje ar jūsų giminėje yra sergančiųjų šia liga, prieš planuojant vaikus rekomenduojama pasitarti su genetikos specialistu. Konsultacija padės įvertinti riziką ir galimus paveldimumo scenarijus.
Miotonija congenita – gyvenimo perspektyvos
Dauguma sergančiųjų miotonija congenita gyvena įprastą gyvenimą, o liga laikui bėgant stipriai neprogresuoja. Fizinė veikla ir vengimas simptomus provokuojančių veiksnių leidžia išlikti aktyviam ir pilnavertiškam – užsiimti sportu ar kitomis norimomis veiklomis. Becker tipo ligos atveju su amžiumi gali atsirasti nedidelis raumenų silpnumas.
Gyvenimo trukmė
Ši liga nesutrumpina gyvenimo – sergantys asmenys gyvena tiek pat, kiek ir nesergantys. Miotonija congenita nepažeidžia kitų organų ar sistemų.
Kada pasitarti su gydytoju?
Nors ši liga yra ilgalaikė ir jos eiga gana stabili, gydytojo stebėjimas yra svarbus, ypač jei skiriami vaistiniai preparatai arba keičiasi fizinės veiklos galimybės. Be to, jei vaikui numatoma operacija, būtina iš anksto apie ligą informuoti anesteziologą – sergantiems gali būti kitokia reakcija į anestetikus.