Dygstantys dantys yra natūrali kūdikio raidos dalis pirmaisiais gyvenimo metais. Dažniausiai pirmasis dantis pasirodo maždaug 4–7 mėnesių amžiaus. Įprastai pirmiausia prasikala apatiniai priekiniai dantukai (centriniai kandžiai).
Vis dėlto kartais dantys būna matomi jau gimimo metu. Tokie dantys medicinoje vadinami įgimtais (nataliniais) dantimis. Pagal dabartines medicinos žinias tai reta būklė – ji nustatoma maždaug vienam naujagimiui iš kelių tūkstančių.
Tėvams tai gali sukelti netikėtą nerimą, tačiau daugeliu atvejų skubios pagalbos nereikia. Dažniausiai svarbiausia įvertinti, ar dantukas netrukdo maitinimui ir ar nėra rizikos, kad jis gali atsipalaiduoti. Dėl konkrečios situacijos geriausia pasitarti su kūdikį prižiūrinčiu gydytoju.
Įgimti dantys: galimos priežastys ir kaip dažnai tai pasitaiko
Įgimtų dantų atsiradimas gali atrodyti paslaptingas, tačiau medicinos praktikoje pastebima, kad kai kurios būklės didina tikimybę, jog dantis pasirodys labai anksti. Pavyzdžiui, įgimti dantys gali būti pastebimi kūdikiams, turintiems lūpos ar gomurio nesuaugimą.
Taip pat rizika gali būti didesnė, jei yra dantų vystymosi ypatumų, susijusių su dentinu – tai sukalkėjęs audinys, sudarantis didelę danties struktūros dalį ir svarbus jo tvirtumui.
Kai kuriais atvejais ankstyvas dantų pasirodymas gali būti susijęs su retais genetiniais sindromais. Klinikinėje praktikoje minimi tokie sindromai:
- Sotos sindromas
- Hallermano–Streiffo sindromas
- Pierre Robin seka
- Ellis–van Creveld sindromas
Rizikos veiksniai
Be tam tikrų medicininių būklių, aptariami ir kiti veiksniai, galintys būti susiję su įgimtais dantimis. Moksliniai duomenys rodo, kad daliai kūdikių ši ypatybė pasitaiko šeimose: nemaža dalis naujagimių, gimusių su dantimis, turi artimų giminaičių (pavyzdžiui, vieną iš tėvų ar brolių/seserų), kuriems taip pat buvo nustatyti įgimti dantys.
Taip pat kai kuriuose stebėjimuose nurodoma, kad mergaitėms įgimti dantys gali pasitaikyti kiek dažniau nei berniukams, nors duomenys nėra visiškai vienareikšmiai.
Kaip galimas rizikos veiksnys kartais minimas ir nepakankamas mitybinių medžiagų gavimas nėštumo metu (prastesnė mityba), tačiau ryšys ne visada aiškus ir gali priklausyti nuo daugelio aplinkybių.
Kokie gali būti įgimti dantys
Nors dažnai sakoma „kūdikis gimė su dantimi“, realybėje situacijos gali būti skirtingos. Pagal danties išsivystymą ir stabilumą gydytojai paprastai išskiria kelias formas:
- gerai susiformavęs danties vainikas, tačiau dantukas gali būti paslankus, o šaknis – tik iš dalies susiformavusi;
- labai paslankus dantukas, kuris praktiškai neturi susiformavusios šaknies;
- mažas dantukas, tik pradedantis išlįsti iš dantenų;
- pokyčiai dantenose, rodantys, kad dantis tuoj prasikals.
Dažniausiai būna tik vienas įgimtas dantis. Keli dantys gimimo metu pasitaiko gerokai rečiau. Dažniausia vieta – apatiniai priekiniai dantys, rečiau – viršutiniai priekiniai. Krūminiai dantys gimimo metu yra itin reti.
Nuo to, kiek dantukas tvirtai laikosi ir kaip jis susiformavęs, priklauso galimos rizikos ir sprendimas, ar reikalingas gydymas.
Labai ankstyvas dygimas po gimimo
Kai kurie kūdikiai gimsta be dantų, tačiau dantukas pasirodo netrukus po gimdymo. Jei dantis išdygsta per pirmąjį gyvenimo mėnesį, jis dažnai vadinamas neonataliniu dantimi. Medicinos praktikoje tokie atvejai laikomi dar retesniais nei įgimti (nataliniai) dantys.
Svarbu suprasti, kad dygimo požymių (pavyzdžiui, padidėjusio seilėtekio ar noro kąsti) kūdikiai gali turėti ir nuo kelių mėnesių amžiaus, tačiau pats dantis gali pasirodyti tik gerokai vėliau. O dantis, atsirandantis labai greitai po gimimo, kartais pasirodo be įprastų „klasikinių“ dygimo ženklų.
Kada gali prireikti gydymo
Jei įgimtas dantukas yra tvirtas ir nepaslankus, dažniausiai jis tiesiog stebimas. Tačiau jei dantis labai juda, ypač jei įtariama, kad šaknis nesusiformavusi, gydytojas gali rekomenduoti pašalinimą, nes tai gali kelti rizikų.
Situacijos, kurios gydytojų vertinamos kaip svarbios:
- paslankaus dantuko nurijimo ar įkvėpimo rizika, jei jis netikėtai atsipalaiduotų;
- maitinimo sunkumai (kūdikis gali prasčiau apžioti, greičiau pavargti, nerimauti);
- liežuvio gleivinės pažeidimai ar žaizdelės dėl trinties;
- spenelio odos sužalojimai žindymo metu.
Kad būtų aiškiau, ar dantis turi pakankamai tvirtą šaknies pagrindą, gydytojas gali siūlyti atlikti radiologinį ištyrimą. Jei šaknies struktūra nėra susiformavusi ir dantukas labai paslankus, tuomet šalinimas gali būti laikomas pagrįstu sprendimu.
Ką svarbu prisiminti tėvams
Gimimas su dantimi – reta, bet įmanoma situacija. Pagrindinis žingsnis – aptarti ją su kūdikio gydytoju, kad būtų įvertintas dantuko stabilumas, maitinimas ir galimos rizikos.
Net jei dantukas iš pirmo žvilgsnio nekelia problemų, jį verta stebėti: pasikeitęs paslankumas, dantenų sudirginimas ar maitinimo sunkumai yra signalai pakartotinai pasikonsultuoti. Prireikus priežiūroje gali dalyvauti ir vaikų odontologas, padedantis sudaryti saugų stebėjimo ar gydymo planą.













