Ėjimo sutrikimai – tai pakitęs, neįprastas ar sunkiai kontroliuojamas ėjimo būdas (dar vadinamas eisenos sutrikimu). Jie gali atsirasti dėl paveldimumo, įvairių ligų ar po traumų. Dažniausiai nukenčia kojų raumenys, kaulai arba nervai, todėl žmogui tampa sunku žingsniuoti įprastai.
Pokyčiai gali apimti visą koją arba tik tam tikrą jos dalį, pavyzdžiui, kelį ar čiurną. Kartais eiseną pakeičia ir pėdos problemos. Vieniems žmonėms sutrikimas būna laikinas (pavyzdžiui, po sumušimo), kitiems – užsitęsęs arba nuolatinis. Esant ryškiems pokyčiams, dažnai prireikia ilgesnės reabilitacijos ir nuoseklios medicininės priežiūros.
Kas sukelia ėjimo sutrikimus
Trumpalaikį šlubavimą ar skausmingą ėjimą neretai lemia kasdienės traumos: įpjovimai, sumušimai, kaulų lūžiai. Tačiau yra ir rimtesnių priežasčių – ligos ar būklės, veikiančios kojas, nervų sistemą, smegenis arba stuburą, dėl ko pasikeičia judesių kontrolė ir žingsnio mechanika.
Dažniausi veiksniai, galintys sukelti eisenos sutrikimą:
- artritas (sąnarių liga, dažnai sukelianti skausmą ir judesių ribotumą);
- įgimtos būklės, pavyzdžiui, šleivapėdystė;
- kojų sužalojimai;
- kaulų lūžiai;
- infekcijos, pažeidžiančios kojų audinius;
- blauzdikaulio skausminis sindromas (dažnas sportuojantiems, pasireiškiantis blauzdų skausmu);
- tendinitas (sausgyslių uždegimas);
- psichologiniai sutrikimai, įskaitant konversinį sutrikimą;
- vidinės ausies infekcijos (gali trikdyti pusiausvyrą);
- nervų sistemos ligos ar pažeidimai, pavyzdžiui, cerebrinis paralyžius ar insultas.
Nors nemaža dalis priežasčių yra trumpalaikės, kai kurios būklės (pavyzdžiui, cerebrinis paralyžius) gali sukelti ilgalaikius ar negrįžtamus eisenos pakitimus.
Kaip atpažįstami ėjimo sutrikimų simptomai
Eisenos pakitimai gali pasireikšti labai skirtingai. Klinikinėje praktikoje jie dažnai apibūdinami pagal būdingą ėjimo vaizdą ir pojūčius.
Stumiamosios eisenos tipas
Žmogus gali vaikščioti susikūprinęs, judesiai atrodo įtempti ir standūs. Dažnai galva bei kaklas būna pastumti į priekį.
„Žirklių“ eisena
Einant kojos krypsta į vidų, o keliai ar šlaunys gali susiliesti ar net persikirsti tarsi žirklių judesiu.
Spastinė eisena
Žingsnis atrodo labai sustingęs, o pėdos kartais tarsi velkamos per žemę.
„Aukšto žingsnio“ (steppage) eisena
Einant pirštai linksta žemyn, todėl pėdos priekinė dalis gali braukti žemę. Žmogus dažnai kompensuoja keldamas koją aukščiau.
„Ančiuko“ (siūbuojanti) eisena
Einant kūnas siūbuoja iš vieno šono į kitą, žingsnis atrodo linguojantis.
Šlubavimas taip pat priskiriamas ėjimo sutrikimams – jis gali būti laikinas (pavyzdžiui, dėl skausmo) arba užsitęsęs.
Kaip nustatoma diagnozė
Ėjimo sutrikimo vertinimas paprastai pradedamas nuo apžiūros. Gydytojas aptaria simptomus, ligos istoriją ir stebi, kaip žmogus eina. Dažnai papildomai tikrinama raumenų jėga, judesių amplitudė, refleksai ar jutimai – tai padeda suprasti, ar problema labiau susijusi su raumenimis, nervais, sąnariais ar kaulais.
Jeigu įtariamas lūžis ar kitas kaulų pažeidimas (ypač po kritimo ar traumos), gali būti skiriamas rentgeno tyrimas. Išsamesniam minkštųjų audinių įvertinimui kartais pasirenkamas magnetinio rezonanso tyrimas, kuris padeda nustatyti sausgyslių ar raiščių plyšimus.
Gydymas: kas padeda atkurti eiseną
Dažniausiai eisena pagerėja tada, kai sėkmingai gydoma pagrindinė priežastis. Pavyzdžiui, po traumos ėjimas dažnai normalizuojasi gijimo laikotarpiu. Esant lūžiui, kaulą gali tekti stabilizuoti gipsu ar kita imobilizacija, o kai kuriais atvejais reikalinga operacija pažeidimui sutvarkyti.
Jei ėjimo pakitimą sukėlė infekcija, gydytojas gali skirti antibakterinių arba antivirusinių vaistų – taip mažinamas uždegimas ir pagerėja savijauta bei judėjimas.
Reabilitacijoje itin svarbi kineziterapija (fizinė terapija). Jos metu mokomasi pratimų, skirtų:
- stiprinti susilpnėjusius raumenis;
- gerinti sąnarių paslankumą;
- lavinti pusiausvyrą ir koordinaciją;
- koreguoti žingsnio techniką ir laikyseną.
Kai eisenos sutrikimas yra nuolatinis, kasdienę veiklą gali palengvinti pagalbinės priemonės: ramentai, kojų įtvarai, vaikštynė ar lazdelė.
Kaip sumažinti ėjimo sutrikimų riziką
Ne visų atvejų galima išvengti – įgimti (genetiniai) eisenos sutrikimai ne visada priklauso nuo gyvenimo būdo. Vis dėlto dalį problemų, ypač susijusių su traumomis, galima sumažinti laikantis saugumo principų.
- Dalyvaudami kontaktinėse sporto šakose ar ekstremaliose veiklose, naudokite apsaugas.
- Saugokite kelius ir čiurnas: praverčia antkeliai, čiurnos įtvarai.
- Rinkitės tvirtą, pėdą stabilizuojančią avalynę, ypač kai didėja kritimo ar susižeidimo rizika.
