Eritroplakija – tai būklė, kai burnos ar gerklės gleivinėje atsiranda ryškiai raudonos dėmės. Šios dėmės dažniausiai plinta tokiose vietose kaip liežuvis, vidinės skruostų pusės ar burnos dugnas. Nors ne visos eritroplakijos dėmės yra pavojingos, kai kurios gali būti vėžinės arba turėti polinkį virsti piktybiniais navikais. Dėl šios priežasties labai svarbu pastebėjus neįprastų pakitimų burnoje pasitarti su gydytoju ar odontologu.
Eritroplakijos rizikos veiksniai
Eritroplakija gali užklupti bet kurį žmogų, tačiau dažniausiai ši liga pasireiškia rūkantiems ar tabako kramtytojams. Papildomai rizika didėja sulaukus 40 metų ir daugiau. Nors ši liga gana reta, ji diagnozuojama maždaug vienam iš 2500 suaugusiųjų.
- Tabako vartojimas (rūkymas, kramtomas tabakas)
- Per didelis alkoholio vartojimas
- Netinkamai prigijusios arba prastos kokybės dantų protezai
- Prasta burnos higiena
- Infekcija žmogaus papilomos virusu (ŽPV)
Eritroplakija taip pat gali atsirasti be aiškios priežasties. Kartais ji išsivysto kartu su burnos pienlige (kandidamikoze) arba kitomis burnos ligomis.
Eritroplakijos simptomai
Eritroplakija dažniausiai nesukelia skausmo ar kitų ankstyvų įspėjamųjų simptomų, todėl liga neretai lieka nepastebėta iki apžiūros pas gydytoją ar odontologą. Pagrindinis požymis yra viena ar kelios ryškiai raudonos dėmės burnos gleivinėje. Jos gali būti tiek plokščios, tiek šiek tiek pakilusios, kartais – ypač jei paliesite arba paspausite – dėmės gali pradėti kraujuoti. Dėl savo išvaizdos šios dėmės dažnai būna aksominės ar grublėtos tekstūros.
Eritroplakijos diagnostika
Nesant aiškių simptomų, eritroplakiją dažniausiai aptinka odontologas profilaktinio vizito metu. Pastebėjus įtartinus plotus burnos gleivinėje, atliekama biopsija – paimamas nedidelis pakitusio audinio mėginys ir ištiriamas laboratorijoje. Šis tyrimas padeda tiksliai nustatyti, ar darinys neturi vėžinių bruožų, bei atskirti eritroplakiją nuo kitų panašių ligų, tokių kaip:
- Lichen planus (gleivinės kerpligė)
- Atrifinė pienligė
- Hemangioma
- Lupusas
- Pemfigus
Gydymas ir kontrolė
Eritroplakijos gydymas priklauso nuo gautų biopsijos rezultatų. Jei nustatyta, kad ši būklė nepiktybinė ir nėra išplitimo požymių, paprastai gydytojas rekomenduoja reguliarius stebimuosius vizitus. Jei nustatomas didesnis pavojus arba vėžiniai ląstelės, taikomi konkretūs gydymo būdai:
- Lazerinė chirurgija – taikoma siekiant pašalinti pakitusį audinį lazeriu, minimaliai pažeidžiant aplinkines sveikas ląsteles.
- Krioterapija – pakitę audiniai pašalinami šalčiu (naudojant skystą azotą).
- Onkologinis gydymas – aptikus vėžį, taikoma radioterapija, chemoterapija ar imunoterapija.
Atsigavimas po šių procedūrų paprastai trunka nuo trijų iki keturių savaičių. Gydantis nuo vėžio, gijimo laikotarpis gali būti daug ilgesnis ir priklauso nuo konkretaus gydymo plano ir individualių organizmo ypatybių.
Kaip sumažinti riziką susirgti eritroplakija?
Nors ne visada įmanoma visiškai apsisaugoti nuo eritroplakijos, galima sumažinti riziką laikantis keleto sveikų įpročių:
- Visiškai atsisakykite tabako gaminių
- Ribokite arba venkite alkoholio
- Rūpinkitės burnos higiena – reguliariai valykite dantis ir lankykitės pas odontologą
- Jei dėvite dantų protezus, reguliariai tikrinkite jų prigijimą bei būklę kas 2–3 metus
Ligos eiga ir prognozė
Eritroplakija laikoma priešvėžine būkle, tačiau dauguma sergančiųjų vėžio nesusilaukia. Kartais eritroplakijos dėmės išnyksta savaime, tačiau jei liga pasikartoja ar stiprėja, taikomas gydymas lazeriu ar šaldymu gali padėti išvengti komplikacijų. Pastebėjus neįprastų pakitimų burnoje, svarbu nedelsti ir pasikonsultuoti su specialistu – taip užtikrinama ankstyva diagnostika ir sėkmingas gydymas.
Mityba ir gyvenimo būdas sergant eritroplakija
Dalis žmonių, sergančių eritroplakija, nepatiria jokių diskomforto simptomų. Kiti gali jausti jautrumą ar deginimą valgant aštrų ar karštą maistą. Tokiais atvejais verta vengti produktų, kurie sukelia nemalonius pojūčius.
Kada kreiptis į gydytoją?
Pastebėjus burnoje žaizdelių, dėmių ar kitų neaiškių pakitimų, būtina kuo greičiau kreiptis į gydytoją ar odontologą. Tik specialistas gali įvertinti, ar tai nėra rimtesnės ligos požymis ir parinkti tinkamą gydymo strategiją.
Skirtumai tarp eritroplakijos ir leukoplakijos
Eritroplakija ir leukoplakija neretai pasireiškia tuo pat metu. Eritroplakijai būdingos raudonos (pakilusios ar plokščios) dėmės, kurios lengvai kraujuoja, tuo tarpu leukoplakija pasireiškia baltomis dėmėmis, kurios nenubraukiamos nuo gleivinės. Abi šios būklės rodo burnos gleivinės pakitimus ir reikalauja atidaus stebėjimo bei, esant reikalui, gydymo.
