Psoriazė – tai lėtinė autoimuninė liga, kuri dažniausiai pažeidžia odą, galvos plaukuotąją sritį ir nagus, o kai kuriems žmonėms gali būti susijusi ir su sąnarių uždegimu (psoriaziniu artritu). Pagal dabartines medicinos žinias, sergant psoriaze imuninė sistema klaidingai suaktyvina uždegiminius procesus, todėl odos ląstelės dauginasi per greitai. Dėl to ant sveikos odos susidaro sustorėjusios, pleiskanojančios, dažnai sidabriškai blizgančios ir niežtinčios plokštelės, kurios kartais gali sutrūkinėti ir kraujuoti.
Simptomai paprastai būna banguojantys: paūmėjimai kaitaliojasi su ramesniais laikotarpiais. Kiekvieno paūmėjimo metu bėrimų vieta ir dydis gali kisti, o liga skirtingiems žmonėms pasireiškia nevienodai.
Kas gali provokuoti psoriazės paūmėjimus
Moksliniai duomenys rodo, kad psoriazė susijusi su imuninės sistemos veiklos ypatumais ir genetiniu polinkiu, todėl neretai ji pasitaiko šeimose. Klinikinėje praktikoje pastebima, kad ligos eigą gali apsunkinti tam tikri veiksniai ir įpročiai.
- Stresas – vienas dažniausiai minimų paūmėjimų „trigerių“.
- Alkoholis – gausesnis vartojimas siejamas su dažnesniais arba intensyvesniais simptomais.
- Odos dirgikliai – pavyzdžiui, nudegimas saulėje ar stipriai sudirginantis bėrimas po kontakto su augalais.
- Infekcijos – ligos, kurios laikinai silpnina organizmą ir gali išbalansuoti imuninę reakciją.
Taip pat neretai pastebima, kad psoriazė gali būti sunkesnė rūkantiems žmonėms ir tiems, kurių kūno svoris per didelis. Be to, daliai sergančiųjų pasireiškia prislėgta nuotaika ar depresijos simptomai, o tai gali bloginti kasdienę savijautą ir gyvenimo kokybę.
Gydymo ir priežiūros kryptys
Psoriazė šiuo metu laikoma liga, kurios visiškai išgydyti negalima, tačiau yra įvairių priemonių, padedančių sumažinti simptomus ir prailginti ramesnius periodus. Gydymas parenkamas individualiai – pagal pažeidimų vietą, išplitimą, simptomų intensyvumą ir gretutines būkles.
Medicinos praktikoje taikomi skirtingi metodai: vieni veikia imuninės sistemos aktyvumą, kiti mažina uždegimą ir lėtina per greitą odos ląstelių atsinaujinimą. Vietiškai naudojamos priemonės gali padėti suminkštinti pleiskanojimą, sumažinti diskomfortą ir palaikyti odos barjerą. Kai kuriais atvejais taikoma ultravioletinių spindulių terapija, o daliai žmonių skiriamos ir su vitaminu D susijusios priemonės.
Svarbu suprasti, kad net ir tinkamai parinktas planas ne visuomet vienodai veiksmingas kiekvieno paūmėjimo metu, todėl kartais prireikia koreguoti priežiūrą.
Kuo gali būti naudinga avižų vonia
Avižos nuo seno naudojamos nuraminti sudirgusią odą, tačiau šiuo atveju kalbama ne apie vartojimą su maistu, o apie tepimą ar mirkymą. Dažniausiai naudojamos smulkiai sumaltos avižos, kurios vandenyje pasiskirsto tolygiai ir sudaro švelnią, odą raminančią terpę.
Pagal klinikinę patirtį ir turimus mokslinius duomenis, avižos gali padėti sumažinti niežėjimą ir odos patinimą (uždegiminį paburkimą). Jos taip pat turi odai naudingų lipidų, įskaitant omega-3 ir omega-6 riebalų rūgštis, kurios prisideda prie odos apsauginio sluoksnio palaikymo.
Kas yra koloidinės avižos
Praktiškiausias pasirinkimas – koloidinės avižos, t. y. itin smulkiai sumaltos avižos, kurios karštame vandenyje gerai pasisklaido ir mažiau linkusios nusėsti. Jas galima įsigyti arba pasigaminti namuose.
Kaip pasigaminti koloidinių avižų namuose
Viso grūdo avižas sumalkite trintuvu ar smulkintuvu iki labai smulkios konsistencijos (šiek tiek rupesnės nei įprasti miltai). Kad įvertintumėte, ar sumalta pakankamai smulkiai, įmaišykite šaukštą avižų į puodelį karšto vandens: mišinys turėtų gerai susimaišyti ir labiau „išsilaikyti“ vandenyje, o dugne turėtų likti nedaug nuosėdų.
Kaip pasiruošti avižų voniai
Avižos laikomos švelnia priemone ir paprastai neturi polinkio sukelti odos alergines reakcijas. Vis dėlto, jei jūsų oda itin jautri, gali būti prasminga rinktis kuo paprastesnės sudėties, mažiau apdorotas avižas, kad sumažėtų papildomų dirgiklių tikimybė. Greitai paruošiamų, stipriai apdorotų avižų šiam tikslui geriau nenaudoti.
Kiekio tikslumas nėra kritinis – jis priklauso nuo vonios dydžio ir vandens kiekio. Patogu pradėti nuo maždaug pusės puodelio koloidinių avižų ir, jei reikia, kiekį pamažu didinti. Dažniausiai naudojamas kiekis gali siekti iki maždaug pusantro puodelio.
Avižų vonia neretai suteikia palengvėjimą, tačiau vanduo gali pasirodyti „slidus“. Kai kurie žmonės įlašins kelis lašus levandų eterinio aliejaus dėl kvapo ir atsipalaidavimo. Klinikiniu požiūriu svarbiausia taisyklė – eterinių aliejų netepti tiesiai ant odos; jei naudojate, įlašinkite po lašą į vandenį ir stebėkite, ar oda nereaguoja sudirgimu.
Ką daryti po vonios
Išlipant ir įlipant į vonią verta būti atsargiems, nes paviršius gali tapti slidesnis. Išlipus odą geriausia švelniai nusausinti rankšluosčiu – labiau „tapšnojant“, o ne stipriai trinant, kad papildomai nepažeistumėte sudirgusių vietų.
Kiti būdai panaudoti avižas odos nuraminimui
Jei vonia nepatogi, avižas galima pritaikyti ir lokaliai. Nebūtina jų malti: galima pasigaminti skystesnį avižų nuovirą, kurį vėliau naudoti kompresams arba švelniai tepti ant odos su švaria šluoste ar vatos diskeliu.
Paruošimas paprastas: virkite avižinę košę taip, kaip įprastai, tik naudokite daugiau vandens nei maistui. Išvirus nukoškite avižas, o likusį skystį atvėsinkite. Vėsiu nuoviru galima sudrėkinti marlę ar tvarstį ir uždėti ant varginančių vietų trumpam odos pamirkymui.
