Mezenterinis pankulitas – itin retai pasitaikanti liga, paveikianti mezenteriją – audinį, kuris išsidėstęs pilvo ertmės gilumoje. Šioje srityje eina kraujagyslės, aprūpinančios mūsų žarnyną, o pati mezenterija yra sudaryta iš peritoninės plėvės raukšlių, tarp kurių kaupiasi riebalinis sluoksnis – būtent jį ir veikia ši liga.
Kaip vystosi mezenterinis pankulitas?
Pirmiausia, dėl nežinomų priežasčių mezenterijos riebalinis audinys pradeda chroniškai uždegti. Proceso metu riebalų ląstelės nyksta ar žūsta (vadinamasis riebalinio audinio nekrozė), o vietoje jų ima formuotis randinis audinys – vystosi fibrozė. Tokia būklė atsiranda automatiškai, nesant nei infekcijos, nei traumos ar onkologijos. Manoma, kad imuninė sistema netiksliai įvertina situaciją ir pradeda nereikalingą uždegimą.
Kuo mezenterinis pankulitas skiriasi nuo sklerozuojančio mezenterito?
Mokslininkai vis dar diskutuoja, ar mezenterinis pankulitas ir sklerozuojantis mezenteritas yra viena ir ta pati liga, ar sklerozuojanti forma – tai sudėtingesnė, progresuojanti pankulito atmaina. Nors dauguma atvejų būdingas stabilus ir kontroliuojamas eiga, daliai sergančiųjų gali išsivystyti sunkesni uždegimo požymiai ne tik mezenterijoje, bet ir kituose kūno audiniuose.
Ar ši liga pavojinga?
Paprastai mezenterinis pankulitas nėra gyvybei pavojinga būklė ir retai sukelia rimtų komplikacijų. Dažniau žmonės jaučia lengvus arba vidutinio sunkumo simptomus, kurie gali net savarankiškai išnykti. Tačiau jei uždegiminis procesas ar susidaręs randinis audinys trukdo žarnos turinio pratekėjimui, galimas žarnų nepraeinamumas – tuomet būtinas gydymas.
Kam ši liga dažniausiai pasireiškia?
Dažniausiai mezenterinis pankulitas diagnozuojamas vyresniems nei 60 metų asmenims. Jaunesni nei 20 metų žmonės suserga itin retai, o vyrams šis sutrikimas pasitaiko kiek dažniau negu moterims. Manoma, kad apie 1,5% populiacijos bent kartą gyvenime gali susidurti su šia liga, tačiau tikroji dažnio statistika tikėtina yra didesnė – ne visi simptomai būna aiškiai pastebimi ir dažnai priskiriami kitoms, labiau paplitusioms ligoms.
Mezenterinio pankulito priežastys
Imuninės sistemos reakcija dažniausiai uždegimą sukelia kaip atsaką į infekcijas, traumas ar navikus. Bet būna atvejų, kai uždegimas kyla be aiškios priežasties, tarsi organizmas „pamiršta“ sustabdyti savo gynybinę reakciją. Tokios būklės vadinamos autoimuninėmis – pastebima, kad panašius atvejus dažnai lydi šeiminis polinkis į autoimunines ligas.
Kokie veiksniai gali lemti mezenterinio pankulito atsiradimą?
- Chirurginės operacijos: Apie 5% atvejų pasireiškia po pilvo operacijų.
- Infekcijos: Kai kurios lėtinės infekcijos, tokios kaip tuberkuliozė, šiltinė, cholera, sifilis ar Whipple’o liga, siejamos su šios ligos išsivystymu.
- Onkologinės ligos: Maždaug 30% pacientų yra ar buvo gydyti dėl onkologijos arba vėliau liga buvo diagnozuota. Susiję navikai: limfoma, karcinoidiniai navikai, storosios žarnos, inkstų, prostatos vėžys.
- Kitos autoimuninės ar sklerozuojančios ligos: Retroperitoninė fibrozė, Sjogreno sindromas, sklerozuojantis pankreatitas, mazginis pankulitas, Krono liga.
Ligos simptomai
Ne visiems sergantiesiems mezenteriniu pankulitu pasireiškia simptomai. Tačiau dažniausias požymis – pilvo skausmas. Uždegimas gali lemti ne tik skausmą, bet ir limfmazgių padidėjimą mezenterijoje.
- Pilvo pūtimas
- Pilvo apimties padidėjimas
- Ankstyvas sotumas arba sumažėjęs apetitas
- Pykinimas ir vėmimas
- Vidurių užkietėjimas arba viduriavimas
- Svorio kritimas
Simptomai dažnai kyla tada, kai uždegimas pradeda veikti žarnas. Kai kuriems asmenims išryškėja ir viso kūno požymiai – karščiavimas, bendras nuovargis, kurie rodo įsitraukusią imuninę sistemą.
Kaip diagnozuojamas mezenterinis pankulitas?
Kadangi liga reta ir nesukelia ryškių savitų požymių, diagnozė neretai užtrunka. Dažnai gydytojui reikia atmesti kitas, dažnesnes pilvo ligas, prieš įtariant šią diagnozę. Pradžioje atliekami kraujo tyrimai, ieškant uždegimo žymenų. Vėliau, jei įtariama ši patologija, skiriami vaizdiniai tyrimai – dažniausiai MRT arba kompiuterinė tomografija. Gydytojai ieško mezenterijos sustorėjimo, riebalinių ląstelių nekrozės požymių, kalcifikatų, randinių pakitimų. Matomas ryškus tankesnis vienas plotas gali priminti naviką, bet nepažeisti kraujagyslės leidžia atskirti nuo vėžio. Galutinė diagnozė kartais reikalauja biopsijos – paimant mezenterijos audinio gabalėlį tyrimui. Visgi, dažnai pakanka simptomų bei vaizdinių tyrimų; jei paskirta gydymo schema suveikia, tai laikoma patvirtinimu.
Gydymo būdai
Ne visiems sergantiems reikalingas gydymas – jeigu simptomų nėra arba jie labai lengvi, užtenka stebėjimo. Dažnai liga nei progresuoja, nei stiprėja ir gali išnykti savaime. Jei vis tik reikia gydyti, paprastai pradedama nuo vaistų, slopinančių uždegimą.
- Kortikosteroidai: Tai pagrindiniai priešuždegiminiai vaistai ir dažnai pakanka tik jų.
- Kiti vaistai: Esant kai kuriems simptomams, gali būti skiriama papildomų vaistų nuo pykinimo ar kitų negalavimų. Šie vaistai pradeda veikti palaipsniui, todėl poveikis jaučiamas po kurio laiko.
- Imunosupresantai: Jei kortikosteroidai neveiksmingi, gali būti paskirti vaistai, kurie slopina per stiprią imuninę reakciją. Kartais bandomas ir mažų dozių naltreksonas, kuris veikia imuninę sistemą kitokiu būdu.
Gydymo metodai dažnai taikomi individualiai, atsižvelgiant į simptomus bei jų intensyvumą.
Ligos eiga ir prognozė
Didžiajai daliai pacientų ši būklė trumpalaikė, simptomai būna nežymūs arba visai nevargina. Jei vis tik ligos eiga užsitęsia ir išlieka varginantys pojūčiai, paprastai jie sėkmingai koreguojami vaistais. Tik retais atvejais gali išsivystyti rimtesnės komplikacijos, tokios kaip žarnų nepraeinamumas, kuomet jau gali prireikti chirurginės intervencijos.
Mitybos reikšmė gydant mezenterinį pankulitą
Subalansuota, uždegimus slopinanti mityba gali prisidėti prie geresnės savijautos, ypač jei sutrikimai palietė virškinimo sistemą. Ir nors dieta neišgydo pačios ligos, ji padeda kontroliuoti kai kuriuos simptomus. Rekomenduojama rinktis kuo natūralesnius produktus, mažinti perdirbtų maisto produktų vartojimą ir teikti pirmenybę sveikiems, nesočiųjų riebalų šaltiniams.
Rekomenduojama vengti šių produktų:
- Raudonos mėsos
- Perdirbtų mėsos gaminių
- Keptų produktų
- Užkandžių iš pakuočių
- Rafinuotų angliavandenių (pvz., baltos duonos)
- Cukrumi praturtintų gėrimų
- Sotųjų riebalų (pvz., margarino, taukų)
- Alkoholio
Koks maistas skatina mažesnį uždegimą?
- Švieži vaisiai, pilno grūdo produktai ir daržovės
- Tamsiai žalios lapinės daržovės
- Žuvis (lašiša, tunas)
- Aliejai iš augalų (alyvuogių, rapsų)
- Riešutai (migdolai, graikiniai riešutai)
- Prieskoniai, pavyzdžiui, ciberžolė
Natūraliai uždegiminius procesus kūne slopina Viduržemio jūros dieta. Ji pagrįsta natūraliais produktais ir pabrėžia tokių sveikatai naudingų riebalų, kaip omega-3 riebiųjų rūgščių (daug jų randama žuvyje, riešutuose, alyvuogių aliejuje), vartojimą.
