Pteridofobija – tai neįprasta, bet labai specifinė baimė, susijusi su paparčiais. Asmuo, jaučiantis šią baimę, gali patirti itin stiprų nerimą vien pamačius papartį – tiek natūralioje aplinkoje, tiek nuotraukoje ar vaizdo įraše. Kartais užtenka tik pagalvoti apie papartį arba jį paminėti, kad kiltų nerimo priepuolis. Ši fobija priklauso botanofobijoms – augalų baimėms.
Kas yra fobijos?
Fobijos apibrėžiamos kaip intensyvios ir nelogiškos baimės, siejamos su tam tikrais objektais, veiklomis ar situacijomis. Tai – nerimo sutrikimų grupė, dar vadinama specifinėmis fobijomis. Pteridofobija nėra plačiai paplitusi, nors fobijos apskritai pasitaiko gana dažnai – jų turi apie 12 % suaugusiųjų bei iki 19 % paauglių. Dažniau jos pasitaiko moterims. Palyginimui, dažnesnės fobijos yra klaustrofobija (uždarų patalpų baimė) arba ofidiofobija (gyvačių baimė).
Priežastys – kodėl atsiranda pteridofobija?
Pteridofobijos išsivystymui gali turėti įtakos įvairūs veiksniai. Štai kas dažniausiai paskatina šios baimės atsiradimą:
- Genetinės prielaidos. Baimės atsiradimas kai kuriems žmonėms gali būti paveldimas – tėvų ar artimųjų turėtos fobijos linkusios pasikartoti šeimose.
- Neteisinga informacija. Dalis paparčių iš tiesų gali būti nuodingi žmonėms ar gyvūnams, todėl sužinojus tokias žinias galima netikslingai manyti, kad pavojingi visi paparčiai.
- Kitos fobijos arba nerimo sutrikimai. Paparčių baimę dažnai paskatina jau esamos augalų, miškų (hiliofobija) arba ligų (hipochondrija) baimės. Nerimas dėl galimų alerginių reakcijų taip pat gali suintensyvinti fobiją.
- Trauminės patirtys. Nemaloni patirtis, pavyzdžiui, stipri alerginė reakcija ar išgąstis dėl paparčio, gali ilgam įsirašyti į atmintį ir virsti fobija. Prisidėti gali ir gąsdinantys, negatyvūs paparčių vaizdiniai medijoje ar pasakojimuose.
Pteridofobijos simptomai
Žmonės, susiduriantys su šia baime, dažnai stengiasi išvengti bet kokių vietų, kuriose gali būti paparčių – miškų, parkų, sodų ar net biurų su kambariniu papartčiu. Jie vengia kalbėti apie papartį ar net žiūrėti į jo nuotraukas bei dirbtinus augalus. Tokia vengimo taktika gali apsunkinti kasdienį gyvenimą – trukdyti darbe, apriboti socialinį gyvenimą ar šeimos veiklas.
Kai kuriems pteridofobija sukelia ir stiprius panikos priepuolius. Tuomet gali pasireikšti:
- šalčio jausmas
- galvos svaigimas, silpnumas
- stiprus prakaitavimas
- širdies plakimo padažnėjimas
- pykinimas
- dusulys arba kvėpavimo pasunkėjimas
- drebulys
- skrandžio diskomfortas, virškinimo sutrikimai
Diagnozavimas – kaip atpažįstama pteridofobija?
Specifinės fobijos, įskaitant pteridofobiją, nustatomos pasitelkiant pokalbį ir simptomų analizę. Tam tikrų laboratorinių tyrimų šiuo atveju nėra. Neretai šią būklę gali būti sunku atskirti nuo kitų psichikos sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, išvengiančio asmenybės tipo, hipochondrijos, panikos ar obsesinio-kompulsinio sutrikimo.
Diagnozei svarbu įvertinti:
- Ar žmogus nuolat vengia situacijų ar vietų, kur gali būti paparčių?
- Kiek ilgai trunka ši baimė – ar ji išlieka ilgiau nei pusę metų?
- Ar dėl baimės smarkiai pablogėja kasdienis gyvenimas bei emocinė savijauta?
- Ar baimė paparčiams tokia stipri, kad dėl jos tampa sunku funkcionuoti?
Nuoširdūs atsakymai ir atvira diskusija su sveikatos specialistu leidžia pasirinkti tinkamiausią gydymą.
Pteridofobijos valdymas ir pagalbos būdai
Šiuolaikiniai psichologijos metodai leidžia veiksmingai spręsti šią fobiją. Dažniausiai taikomos šios priemonės:
- Kognityvinė elgesio terapija (KET). Tokios terapijos metu konsultantas padeda keisti baimės sukeltas mintis. Diskutuojama apie paparčius – kurie jų gali būti nuodingi, kur jie paplitę, kokios realios rizikos. Taip pat atpažįstami individualūs baimės sukėlėjai: ar nerimas kyla tik nuo kambarinio paparčio, ar kai papartis yra prie vandens ir pan.
- Ekspozicijos terapija. Dažnai derinama su KET. Pamažu, kontroliuojamai susiduriama su baimės šaltiniu – pavyzdžiui, pradedama nuo nuotraukų, vėliau aplankomas parkas su papartčiais. Tokios sesijos metu galima išmokti ir praktinių streso valdymo būdų, kaip kvėpavimo ar meditacijos pratimai.
- Vaistai. Jei panikos priepuoliai dažni ar itin stiprūs, gydytojas gali skirti vaistus nuo nerimo arba širdies darbą lėtinančius preparatus. Jie padeda tvarkytis su simptomais, tačiau neišgydo tikrosios fobijos priežasties.
Prevencija – ar galima užkirsti kelią pteridofobijai?
Sukonkretintos prevencijos nėra, tačiau tam tikros elgesio strategijos padeda sumažinti pteridofobijos poveikį gyvenimui:
- Stengtis riboti kofeino, alkoholio ir kitų medžiagų, galinčių stiprinti nerimą, vartojimą.
- Ieškoti paramos ir bendradarbiauti su psichikos sveikatos specialistais.
- Kalbėtis su artimaisiais apie savo fobiją – atvirumas gali padėti lengviau ją įveikti.
Kokios prognozės ir kasdienio gyvenimo patarimai?
Dauguma žmonių, pritaikius terapiją ir/arba kitus metodus, ilgainiui pasiekia žymius pagerėjimus. Gydymo trukmė skiriasi – vieniems pakanka kelių mėnesių, kitiems procesas trunka ilgiau. Kai simptomai atslūgsta, dažnai nebereikia intensyvios pagalbos.
Jei pastebite, kad baimė trukdo kasdienei veiklai ar atsiranda stiprūs panikos simptomai, verta kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą. Aptarkite klausimus dėl numatomo gydymo trukmės, galimybių įveikti baimę ilgesniu laikotarpiu ir gyvenimo būdo pokyčių, kurie galėtų padėti geriau susidoroti su pteridofobija.