Angelmano sindromas – tai reta genetinė būklė, kuri paveikia vaiko vystymąsi, kalbą bei judėjimo koordinaciją. Be šių požymių, kai kuriems vaikams gali pasireikšti traukuliai.
Kaip atrodo vaikai, sergantys Angelmano sindromu?
Neretai šis sindromas atpažįstamas iš tam tikrų veido bruožų. Tipiški Angelmano sindromo bruožai yra trumpas, platus kaukolės gaubtas, didelė liežuvis, mažesnė nei įprastai galva, didesnis apatinis žandikaulis, plati burna ir plačiai išsidėstę dantys. Šios savybės auga kartu su žmogumi ir gali būti ryškesnės suaugus, tačiau kiekvienam asmeniui jos pasireiškia skirtingai ir skirtingu laipsniu.
Sergantys šia liga vaikai dažnai būna gera nuotaika, dažnai šypsosi, juokiasi, o jaudulio metu gali plasnoti rankomis. Tai kartais klaidina tėvus – sunku patikėti, kad nuolatinis džiugesys gali būti sveikatos sutrikimo požymis.
Angelmano sindromo paplitimas
Ši genetinė būklė yra gana reta – ji diagnozuojama maždaug vienam iš 12 000–20 000 žmonių.
Angelmano sindromo simptomai
Pirmieji požymiai dažnai pastebimi pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Jiems augant, simptomų spektras plėtojasi. Angelmano sindromas pasireiškia šiais pagrindiniais simptomais:
- Vystymosi vėlavimas
- Intelekto negalia
- Sunkumai su kalba: kai kurie žmonės kalbėti visai neišmoksta, kiti ištaria tik keletą žodžių
- Pusiausvyros ir eisenos problemos – dažnai vaikštoma plačiai skėstomis kojomis, judesiai būna nerangūs
- Ataksija – tai koordinacijos ir pusiausvyros sunkumai
- Raumenų tonuso pokyčiai: rankos ir kojos gali būti įtemptesnės, o liemens raumenys – atpalaiduoti
- Traukuliai
Kiti galimi Angelmano sindromo požymiai ir sveikatos problemos:
- Kūdikiams gali sunkiau sektis žįsti ar maitintis
- Miego sutrikimai
- Nugaros iškrypimas (skoliozė)
- Virškinimo problemos, tokios kaip vidurių užkietėjimas arba gastroezofaginio refliukso liga
- Akies raumenų valdymo sutrikimai (nevalingi akių judesiai, žvairumas, šviesos baimė)
- Odos spalvos pakitimai (hipopigmentacija)
Simptomų pobūdis ir stiprumas priklauso nuo amžiaus bei konkretaus žmogaus.
Kaip Angelmano sindromas atsiranda?
Šio sindromo priežastis – pakitimai UBE3A gene, kuris koduoja fermentą, reguliuojantį nervų sistemos veiklą. Kiekvienas žmogus paveldi po vieną šio geno kopiją iš abiejų biologinių tėvų. Daugelyje kūno audinių aktyvios abu šio geno kopijos, tačiau tam tikrose smegenų srityse veikia tik motiniškoji kopija. Jei dėl kokių nors priežasčių ši geno kopija prarandama ar pažeidžiama, nervų sistema ima veikti kitaip ir tampa būdingi Angelmano sindromui simptomai.
Daugeliu atvejų ši genetinė mutacija atsiranda atsitiktinai – šeimoje iki tol šios būklės dažniausiai nebuvo. Retais atvejais priežastis gali būti kiti, dar nenustatyti genetiniai pokyčiai.
Kaip nustatoma Angelmano sindromo diagnozė?
Dažniausiai liga atpažįstama pagal vystymosi raidos atsilikimą ir būdingus simptomus, kurie išryškėja nuo 1 iki 4 metų. Vis dėlto kai kuriais atvejais Angelmano sindromą galima įtarti jau nėštumo metu atliekant neinvazinį prenatalinį genetinį patikrinimą (NIPS). Šis tyrimas analizuoja DNR fragmentus nėščiosios kraujyje, leidžiančius įvertinti riziką, jog kūdikis gali sirgti tam tikra genetine liga.
Jei vaikas nesulaukęs reikiamo amžiaus nemoka tarti pirmųjų žodžių ar nepajėgia pradėti vaikščioti, specialistai gali įtarti Angelmano sindromą. Diagnozei patvirtinti taikomi genetiniai tyrimai, kurie identifikuoja UBE3A geno pokyčius. Gali būti skiriami ir papildomi tyrimai, padedantys atmesti kitas ligas, turinčias panašių simptomų.
Klaidingos diagnozės tikimybė
Kai kurios ligos pasireiškia panašiais simptomais į Angelmano sindromą, todėl reikalingi išsamūs tyrimai. Diagnozė gali būti supainiojama su autizmo spektro sutrikimu, cerebriniu paralyžiumi, Christianson, Mowat-Wilson, Phelan-McDermid, Pitt-Hopkins ar Prader–Willi sindromais. Tik nuoseklūs ir tinkamai parinkti genetiniai tyrimai leidžia užtikrinti tikslumą.
Gydymas ir pagalba
Angelmano sindromas yra lėtinė genetinė būklė, kuri šiuo metu nėra pagydoma. Tačiau egzistuoja įvairios priemonės, padedančios pagerinti gyvenimo kokybę ir vaiko savarankiškumą. Gydymo priemonės priklauso nuo paciento individualių poreikių ir apima:
- Vaistai traukulių priepuoliams kontroliuoti
- Komunikacijos įgūdžių lavinimas, alternatyvūs bendravimo būdai (ženklai, gestikuliacija, specialūs prietaisai), kalbos terapija
- Ankstyvoji intervencija ir ugdomieji užsiėmimai, padedantys siekti amžių atitinkančių gebėjimų
- Fizinė terapija, lavinanti pusiausvyrą, koordinaciją ir eiseną
- Ergoterapija – skirta kasdieniams įgūdžiams lavinti ir didinti vaiko savarankiškumą
- Specialūs įtvarai nugarai, čiurnoms ar pėdoms
- Kūdikiams – specialūs buteliukai ar žindukai
- Tikslingas dienos režimas, miego higiena
- Vaistai virškinimo sistemos veiklai gerinti
Gydymo planas koreguojamas kiekvienam pacientui atskirai, priklausomai nuo jo stipriausiai pasireiškiančių simptomų.
Kaip padėti vaikui kasdien?
Svarbu laikytis gydytojų rekomendacijų, reguliariai lankytis pas specialistus, skirti laiko raidos įvertinimui, dalyvauti kineziterapijos, ergoterapijos ir logopedo užsiėmimuose. Vaikams su Angelmano sindromu nuolatos reikės pagalbos kasdienėje veikloje. Gydytojas ar slaugytojas dažnai gali padėti surasti palaikymo grupę, suteikti praktinių patarimų kasdieniame gyvenime.
Prevencijos galimybės
Angelmano sindromo išvengti neįmanoma, nes tai atsitiktinės genetinės mutacijos padarinys. Retai ši būklė paveldima, tačiau daugeliu atvejų ligos atsiradimą nulemia spontaniniai genetiniai pokyčiai dar vaisiaus vystymosi metu. Šeimoms, planuojančioms vaikų, patartina pasikonsultuoti dėl genetinės rizikos pas gydytojus.
Progresas ir gyvenimo perspektyvos
Dauguma sergančių šia būkle žmonių gali gyventi tiek pat ilgai, kiek ir sveiki žmonės – Angelmano sindromas nesutrumpina gyvenimo trukmės. Tačiau kiekvieno asmens simptomai būna skirtingi. Sunkesnė ligos eiga, ypač stiprūs traukuliai ar kritimai, retais atvejais gali kelti pavojų gyvybei, todėl svarbu laiku taikyti prevencines priemones ir gydymą.
Vaikui augant, galima tikėtis nuolatinių kalbos, judėjimo bei raidos sunkumų, tačiau daugelis Angelmano sindromą turinčių vaikų vis tiek gali žaisti, mokytis ir džiaugtis gyvenimu kartu su bendraamžiais. Kai kurie suaugusieji tampa gana savarankiški, tačiau daliai visą gyvenimą reikalinga papildoma priežiūra ir palaikymas. Gydytojas padės įvertinti, ko galima tikėtis ateityje, ir suplanuoti tikslingą pagalbą.