Cinofobija – tai stipri, dažnai visiškai nekontroliuojama baimė šunų, kuri įtraukia tiek vaikus, tiek suaugusiuosius. Žmonės, kenčiantys nuo šio sutrikimo, stengiasi vengti vietų, kur gali būti šunų, dažnai patiria stiprų nerimą ar net panikos priepuolius išgirdę lojimą, pamatę šunų vaizdą ar net pagalvoję apie šunis. Kartais ši baimė tampa tokia stipri, kad paveikti asmenys riboja savo socialinį gyvenimą ar net išeina iš namų vis rečiau, bijodami susidurti su šunimi.
Kas yra specifinė fobija?
Specifinės fobijos – tai nerimo sutrikimai, kuomet žmogus išgyvena perdėtą, nepagrįstą baimę tam tikram objektui ar situacijai. Ši baimė neproporcinga tikrose grėsmėse, tačiau žmogus reaguoja stipriai, net jei objektas kitiems atrodo visiškai nepavojingas. Cinofobija – viena iš specifinių fobijų, kai baimė kyla susidūrus su šunimis arba apie juos pagalvojus.
Cinofobijos dažnumas
Nors tikslių duomenų apie šios baimės paplitimą nėra, intensyvi gyvūnų baimė yra viena dažniausių fobijų formų. Manoma, kad apie trečdalį visų, bijančių gyvūnų, labiausiai neramina būtent šunys. Siekiama, kad su šiuo nerimu galėtų susidoroti kiekvienas – svarbu žinoti, jog problema nėra reta ar neįprasta. Statistiškai su konkrečia fobija susiduria apie 9% suaugusių asmenų; moterys šią baimę patiria šiek tiek dažniau.
Kas dažniau susiduria su cinofobija?
Nors cinofobija dažna tarp vaikų, su šia baime gali susidurti bet kurio amžiaus žmonės. Ypač rizika išauga tiems, kurie turi autizmo spektro ar kitokių jutiminių ar intelekto skirtumų. Taip pat dažniau cinofobija pasireiškia žmonėms, jei jų artimieji turėjo fobijų ar nerimo sutrikimų istoriją, taip pat tiems, kurie:
- Kenčia nuo depresijos.
- Turi bendrąjį nerimo sutrikimą.
- Patyrė kitų psichikos sveikatos sunkumų, panikos priepuolių ar obsesijų.
- Turi priklausomybės problemų.
Traumuojanti patirtis su šunimi taip pat gali išprovokuoti cinofobiją – nebūtina, kad šuo būtų įkandęs, kartais pakanka išgąsdinimo, vijimosi ar net grasinimo, kad prisiminimai taptų ilgam traumuojantys. Tokios baimės kartais išsivysto kaip trauminio streso padarinys.
Cinofobijos priežastys
Šios fobijos išsivystymui įtakos turi įvairūs veiksniai – genetika, šeimos patirtis, psichikos sveikatos istorija, aplinkos poveikis. Jei asmuo turi stiprų polinkį į nerimą, anksčiau yra išgyvenęs bauginančią patirtį su šunimi ar kitu gyvūnu, fobija pasireiškia lengviau.
Kokie yra šios baimės sukėlėjai?
Susidurti ar net pagalvoti apie šuns buvimą nebūtina – pakanka tam tikrų dirgiklių, kad pasireikštų stiprus nerimas ar panika. Būdingiausi sukėlėjai:
- Šuns pamatymas, net jei gyvūnas uždarytas ar pririštas.
- Lojančio ar urzgiančio šuns garsas.
- Nuotraukos arba filmai, kuriuose yra šunų.
- Paprasčiausias galvojimas apie šunį ar apie vietą, kur galėtų būti šuo.
Cinofobijos simptomai
Susidūrus su baimės šaltiniu, žmonės jaučia stiprų nerimą ir net panikos priepuolius. Būdingi požymiai:
- Kūno drebulys, šauksmas, verkimas ar nervingi judesiai.
- Gerklės spazmas, sunku nuryti ar atrodo, kad užspringote.
- Galvos svaigimas, burnos sausumas, galvos skausmas.
- Didelis prakaitavimas.
- Nerimo jausmas ar mintys, kad įvyks katastrofa.
- Sustiprėjęs širdies plakimas, spaudimas arba skausmas krūtinėje.
- Pykinimas ar vėmimas.
- Virškinamojo trakto sutrikimai, viduriavimas.
- Dusulys arba pagreitėjęs kvėpavimas.
Kaip nustatoma cinofobija?
Diagnozuodamas nerimo sutrikimą, gydytojas domisi, kokie simptomai pasireiškia, kada jie kyla, ar yra buvę traumuojančių susidūrimų su šunimis ar kitais gyvūnais. Taip pat aptariama paciento ir jo šeimos psichikos sveikatos istorija. Dažnai asmuo nukreipiamas pas psichikos sveikatos specialistą, kuris specializuojasi fobijų srityje ir gali padėti tiksliau suprasti problemą.
Kaip gydoma ši baimė?
Dažniausias ir efektyviausias cinofobijos gydymo būdas – psichoterapija. Populiariausi metodai:
- Ekspozicinė terapija, kai žmogus po truputį mokosi susidurti su šuniu kontroliuojamomis aplinkybėmis – pradedant įsivaizdavimu, matant nuotraukas ar filmą, žaislinį šunį, palaipsniui priartėja prie gyvenamo šuns, o galiausiai gali jį glostyti ar būti šalia be pavadžio. Kai kuriais atvejais taikoma virtualios realybės terapija.
- Kognityvinė elgesio terapija (KET) padeda keisti mintis ir požiūrį į šunis, ugdo atsparumą patiriant nerimą.
- Psichoterapija (pokalbiai su specialistu), skirta geriau suprasti ir atrasti savo baimės šaknis.
- Hipnoterapija, kurios metu taikoma gili relaksacija, kad būtų lengviau permąstyti baimę ir sumažinti su ja susijusį nerimą.
- Mindfulness, kvėpavimo pratimai, joga ar meditacija, skirti mokytis valdyti nerimą.
- Vaistai – taikomi esant stipriam nerimui, depresijai ar panikos priepuoliams.
Kokios gali būti komplikacijos?
Palikta be gydymo, cinofobija gali žymiai apsunkinti kasdienį gyvenimą. Žmogus vengia išėjimų į lauką, stengiasi nesusitikti su draugais ar artimaisiais, nes yra rizika sutikti šunį. Ilgainiui tai gali lemti visišką užsidarymą savyje, net agorafobiją, sunkumus darbe ir bendravime. Izoliacija, slegiantis nerimas ir depresija – dažnos pasekmės, jei fobija nėra gydoma.
Perspektyvos ir gydymo rezultatai
Daug žmonių, susidūrusių su šunų baime, pastebi teigiamus pokyčius taikant terapiją. Kaip greitai pagerėja būklė, priklauso nuo fobijos stiprumo ir bendros psichikos sveikatos. Kai kuriems gali prireikti ilgalaikių terapijos metodų ar kelių skirtingų gydymo būdų derinio.
Kada kreiptis į specialistą?
Jei ženklai, kad jūs ar jūsų vaikas labai stipriai bijo šunų, trikdo kasdienį gyvenimą, verta pasikalbėti su gydytoju ar psichikos sveikatos specialistu. Vaikams šunų baimė dažna ir dažnai su amžiumi išnyksta, tačiau stiprūs nerimo požymiai – priežastis pasitarti su specialistais.
Klausimai, kuriuos verta užduoti gydytojui
- Kodėl išsivystė šunų baimė?
- Kaip įveikti cinofobiją?
- Kokios gydymo ir terapijos rūšys tinkamiausios mano situacijai?
- Kokia jūsų patirtis taikant ekspozicinę terapiją bei KET?
- Ką galėčiau daryti savarankiškai, kad sumažinčiau nerimą susidūrus su šunimis?
