Stemplė yra raumeninis vamzdelis, jungiantis burną su skrandžiu. Kai kuriuose jos vietose gali susidaryti išpūstos kišenės arba išsigaubimai, vadinami stemplės divertikulais. Šios ertmės formuojasi tose vietose, kur stemplės sienelė yra silpnesnė, todėl ji išglemba ir sudaro tarsi mažas urvelius.
Stemplės divertikulų rūšys
Stemplės divertikulai gali būti skirstomi į „tikruosius“ ir „netikruosius“. Tikrasis divertikulas apima visus stemplės sienos sluoksnius, o netikrasis išsigaubia tik pro gleivinę ir pogleivinį sluoksnį, neprasiskverbdamas pro raumenis. Taip pat jie klasifikuojami pagal savo vietą stemplėje – skirtingose srityse esantys divertikulai gali turėti skirtingas priežastis bei savybes.
- Zenker divertikulas: Dažniausiai pasitaikanti forma, susidaro ties stemplės viršumi – šalia ryklės ir burnos jungties. Paprastai tai būna netikrasis divertikulas, kylantis dėl rijimo sunkumų, kai padidėja spaudimas stemplės sienelėje.
- Killian–Jamieson divertikulas: Ši retesnė rūšis susidaro kaklo srityje šalia stuburo. Paprastai tai mažas, vienišas ir netikras divertikulas, galintis būti susijęs su įgimtu stemplės sienelės silpnumu.
- Vidurinės stemplės (torakaliniai) divertikulai: Tikrieji divertikulai, randami krūtinės ląstos viduryje, dažnai susidaro dėl išorinių veiksnių, tempiančių stemplę iš išorės. Tokie divertikulai dažnai siejami su uždegiminiais procesais krūtinės srityje.
- Epifreniniai divertikulai: Šios kišenės atsiranda apatinėje stemplės dalyje, greta skrandžio. Paprastai tai netikrieji divertikulai, išsivystantys dėl padidėjusio spaudimo stemplėje, kai maistas sunkiau patenka į skrandį per susiaurėjusią vietą.
Kaip dažnai pasitaiko stemplės divertikulai?
Ši patologija yra labai reta – ji diagnozuojama maždaug 1 % populiacijos, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonėms, ypač po 50 metų. Daugiau atvejų užregistruojama tarp vyrų.
Stemplės divertikulų simptomai
Dažniausiai stemplės divertikulai jokių simptomų nesukelia – daugelis žmonių niekada nesužino turintys šią būklę. Tačiau ypač Zenker divertikulai gali pasireikšti pastebimais požymiais, tokiais kaip:
- GERKLĖS kutenimas, sukeliantis kosulį.
- Jausmas, lyg prarijus maistą lieka gumbas gerklėje.
- Maisto įstrigimo pojūtis kakle.
- Maisto atpylimas, ypač pasilenkus ar atsigulus.
- Nepaaiškinamas blogas kvapas iš burnos.
- Švokštimas.
Kodėl vystosi stemplės divertikulai?
Būklės atsiradimą dažniausiai nulemia du mechanizmai – spaudimas iš vidaus arba traukimas iš išorės. Dauguma divertikulų atsiranda dėl pakartotinio vidaus spaudimo, kai stemplės viduje, keliant maistą, susidaro per didelis slėgis konkrečioje vietoje. Tam įtakos gali turėti įvairūs rijimo sutrikimai, kaip ryklės ar stemplės spazmai, susiaurėjimai, taip pat lėtiniai gleivinės uždegimai.
- Achalazija
- Stemplės spazmai
- Stemplės susiaurėjimai
- Eozinofilinis ezofagitas
Kita grupė – traukos divertikulai – susiformuoja, kai stemplę iš išorės tempia šalia esančios, uždegimo paveiktos krūtinės ląstos struktūros. Dažnas tokio uždegimo (viduriastinio uždegimo) šaltinis – infekcinės ligos, pavyzdžiui:
- Tuberkuliozė
- Histoplazmozė (grybelinė infekcija)
Šios ertmės dažniausiai įgyjamos gyvenimo eigoje, tačiau, retais atvejais, jos gali būti ir įgimtos, jei kuri nors stemplės vieta yra natūraliai silpnesnė. Tačiau paprastai divertikulas susiformuoja tik užslūgus kitai stemplės ligai.
Galimos stemplės divertikulų komplikacijos
Augant divertikului, padidėja rizika, kad jame įstrigs maistas. Tai gali kelti diskomfortą, jausmą, lyg ką nors prarijus liktų gumbas gerklėje; kišenė gali užsikrėsti, sukelti skausmą, blogą burnos kvapą. Ilgainiui įstrigę maisto likučiai gali sukelti infekciją, kraujavimą ar net tinimą. Kai kuriais atvejais kakle gali susidaryti apčiuopiamas mazgelis.
Maistas, trumpam užsilikęs divertikule, vėliau gali netikėtai „grįžti“ į burną, ypač pasikeitus kūno padėčiai. Tai pavojinga, jei tai įvyksta naktį, nes galima netyčia įkvėpti maisto į plaučius – tokia „tylioji“ aspiracija gali sukelti plaučių uždegimą. Dažniausiai ši komplikacija pasitaiko su Zenker divertikulais.
Ar stemplės divertikulas padidina vėžio riziką?
Yra nustatyta, kad labai nedidelei daliai (apie 0,05 %) stemplės divertikulų gali išsivystyti plokščialąstelinis vėžys. Tačiau nėra tiksliai aišku, ar tokia sąsaja tiesiog atsitiktinė, ar ją lemia ilgalaikis gleivinės dirginimas divertikule.
Kaip diagnozuojami stemplės divertikulai?
Dažniausiai stemplės divertikulai aptinkami atsitiktinai, kai tyrinėjama stemplė dėl kitų nusiskundimų. Tiriant simptomus, gydytojas dažniausiai pasitelkia radiologinius arba endoskopinius tyrimus. Radiologiniai tyrimai leidžia stebėti išorinį vaizdą, tuo tarpu endoskopija leidžia tiesiogiai apžiūrėti vidinę stemplę.
Kokie tyrimai taikomi?
- Stemplės rentgenas (ezofagrama): Tai rentgeno tyrimas su kontrastine mase (bario tyrimas), leidžiantis stebėti, kaip stemplė funkcionuoja ryjant ir ar joje susidaro kišenės.
- Viršutinės virškinamojo trakto endoskopija (EGD): Tyrimo metu per burną į stemplę įvedamas lankstus vamzdelis su kamera, leidžiantis gydytojui detaliai apžiūrėti vidinius sienelės pokyčius, divertikulus ir paimti mėginius siekiant išvengti komplikacijų.
- Stemplės manometrija: Šis tyrimas matuoja stemplės raumenų susitraukimo jėgą bei koordinaciją rijimo metu, kad būtų galima nustatyti ar nėra judėjimo sutrikimų, lemiančių divertikulų susidarymą.
Stemplės divertikulų gydymas
Nedidelę dalį atvejų, kai divertikulas nesukelia jokių simptomų ar komplikacijų, gydyti nereikia – būklė tik stebima. Jei atsiranda nusiskundimų ar kyla komplikacijų, galima taikyti intervencinius metodus – uždaryti arba pašalinti divertikulą, taip pat gydyti pagrindinę ligą, kuri sukėlė šią problemą.
Kaip šalinami stemplės divertikulai?
Didelius ar simptominius divertikulus gydytojai šalina chirurginiu arba endoskopiniu būdu. Metodas parenkamas atsižvelgiant į divertikulo tipą, vietą ir paciento būklę. Endoskopija dažnai taikoma, kai norima išvengti didesnės invazijos. Prieš parenkant gydymą, gydytojas paaiškina visus galimus privalumus ir trūkumus.
Chirurginis gydymas
Operacijos metu chirurgas gali visiškai pašalinti divertikulą (divertikulektomija) arba pritvirtinti jį specialiais siūlais prie stemplės sienelės (divertikulopeksija). Dažnai prireikia ir miotomijos – stemplės raumens perkirpimo, siekiant atpalaiduoti įsitempusią stemplę ir palengvinti rijimo problemą.
Endoskopinis gydymas
Alternatyva chirurgijai – gydymas per endoskopą: per burną į stemplę įvedamas lankstus instrumentas su kamera, leidžiantis atlikti manipuliacijas tiesiai per prietaisą. Gydytojas išskiria pertvarą tarp divertikulo ir stemplės sienelės lazeriu, elektriniu peiliuku ar siūlais taip sumažinant kišenės dydį bei uždarant ją.
Atsistatymas po gydymo ir prognozė
Po operacijos gali tekti dieną praleisti ligoninėje, o vėliau keletą savaičių laikytis tausojančio režimo. Kurį laiką rijimas gali sunkėti, jaustis gerklės patinimas ar skausmas, tačiau gydytojas paskiria tinkamą nuskausminimą ir paaiškina, kaip palaipsniui grįžti prie įprastos mitybos – nuo skysčių, vėliau prie minkšto, kol galima grįžti prie įprasto maisto.
Daugumai žmonių stemplės divertikulai nesukelia ilgalaikių problemų. Jei jų prireikia šalinti, gydymo sėkmės tikimybė viršija 90 %. Komplikacijos (kraujavimas, infekcija, stemplės pažeidimas) pasitaiko apie 10 % atvejų. Tikslią riziką ir naudas kiekvienu atveju aptariate su savo gydytoju individualiai.
