Faktitiniai sutrikimai – gana sudėtingas psichikos sveikatos reiškinys, kai žmogus sąmoningai sukuria, suvaidina savo arba kito asmens ligos simptomus, kad gautų medicininę priežiūrą ar dėmesį. Tokiu būdu žmonės imituoja ligas, sukelia ar apsimeta turintys įvairių simptomų. Paprastai tai daroma dėl vidinių, psichologinių priežasčių, norint būti pastebėtam, atkreipti dėmesį, susidoroti su stresu, ar apgauti medicinos darbuotojus.
Faktitinių sutrikimų rūšys
Skiriamos dvi pagrindinės faktitinių sutrikimų formos. Viena iš jų – kai ligą žmogus sukuria ar imituoja sau pačiam, anksčiau ši būklė buvo vadinama Miunchauzenu sindromu. Tokiu atveju asmuo prisiima pacientą vaidmenį, gali sugalvoti psichologinius ar fizinius simptomus, apsimesti, kad pvz., girdi balsus arba jį vargina pilvo ar krūtinės skausmai.
Kita forma – kai simptomai imituojami ar sukeliami kitam (pavyzdžiui, tėvai klaidingai nurodo savo vaiko ligos požymius arba patys juos sukelia tam, kad vaikas gautų priežiūrą ar gydymą). Pastarasis tipas laikomas piktnaudžiavimu ir žala kitam. Diagnozė šiuo atveju taikoma ne aukai, o tam, kas sukelia simptomus kitam asmeniui.
Faktitinių sutrikimų simptomai
- Simptomų išsigalvojimas ar imitavimas.
- Žalojimasis ar kito žmogaus sužalojimas siekiant iššaukti ligos simptomus.
- Dalinis ar visiškas diagnostinių rezultatų iškraipymas, pvz., tyčinis šlapimo mėginio užteršimas, žaizdų trikdymas, kad gyja lėčiau.
- Didesnis nei įprasta noras sulaukti užuojautos, medikų dėmesio ir ypatingo elgesio.
Praktikoje pastebimi ir kitokie požymiai – asmuo lankosi skirtingose gydymo įstaigose, keičia gydytojų kolektyvus ar net miestus. Dažnai pakinta istorija ir simptomai priklauso nuo situacijos ar sveikatos priežiūros įstaigos; žmogus gali pateikti ne vienareikšmišką ar prieštaringą informaciją apie sveikatą, keisti pavardę, rodyti išskirtinį susidomėjimą medicinine terminologija ar žiniomis apie ligas.
Kai kuriems žmonėms būdingas stiprus noras būti tiriamiems, atlikti net skausmingas ar invazines procedūras. Jie gali vengti psichologinės pagalbos ar nesutinka, kad medikai bendrautų su jų artimaisiais, draugais ar ankstesniais gydytojais.
Kas lemia šių sutrikimų atsiradimą?
Pirmiausia, nėra iki galo aišku, kodėl išsivysto faktitiniai sutrikimai. Moksliniai tyrimai rodo, kad gali būti susiję tiek asmenybės bruožai, tiek biologiniai veiksniai – smegenų veikla ar genai. Kartais tai siejama su noru, kad kažkas pasirūpintų emociniais ar fiziniais poreikiais, noru dominuoti, siekiu išvengti vienatvės, ar net bandymu sukurti naują tapatybę.
Neretai susirgimai atsiranda be aiškios priežasties arba skatinami psichologinių motyvų, pavyzdžiui, nerimo dėl apleidimo. Visiška priežasties nebuvimas nėra retas reiškinys.
Rizikos veiksniai
- Sunkumai šeimoje, depresiškas emocinis fonas, smurtas ar nepriežiūra.
- Dažnos ligos vaikystėje, patirdavo artimieji arba pats asmuo.
- Patirtos traumos fizinės ar emocinės kilmės.
- Ilgas buvimas gydymo įstaigose – tiek dėl ligos, tiek kaip studentui ar savanoriui.
Kaip diagnozuojami faktitiniai sutrikimai?
Šių sutrikimų diagnozavimas – nelengvas uždavinys, nes žmonės dažnai slepia arba aktyviai imituoja simptomus. Gydytojas pradeda nuo išsamios medicininės istorijos, atlieka fizinę apžiūrą, laboratorinius ir vaizdinius tyrimus. Jei kyla įtarimų, gali būti rekomenduojama psichiatro ar psichologo konsultacija, kurie padeda atskleisti tikrąją simptomų kilmę.
Valdymas ir gydymas
Gydymo pradžioje svarbiausia – kuo greičiau mažinti žalą ir netinkamą medicinos paslaugų vartojimą. Tik pasiekus šiuos tikslus, sveikatos specialistai imasi pagrindinių problemų sprendimo: padėti žmogui atpažinti ir keisti žalingus įpročius, ieškoti psichologinių simptomų priežasčių, padėti rasti sveikesnius poreikių tenkinimo būdus.
Gydytojai dažniausiai bendradarbiauja komandoje, siekia, kad pacientui nereikėtų atlikti nereikalingų procedūrų ar tyrimų, nes pertekliniai tyrimai gali sukelti komplikacijų ir papildomą žalą. Kartais imamasi saugumo priemonių – pavyzdžiui, apribojamos savarankiškos galimybės pažeisti save, sumažinamas prieinamumas prie medicininių instrumentų.
Dažniausiai efektyviausiai taikoma psichoterapija – ypač kognityvinė elgesio terapija, kurios metu mokomasi keisti žalingus elgesio modelius. Gali būti siūloma ir šeimos terapija artimiesiems, kad jie išmoktų tinkamai reaguoti į ligos apraiškas ir neskatintų apgaulingų veiksmų. Specialių vaistų nuo šio sutrikimo nėra, tačiau gali būti paskirti preparatai, jei pasireiškia šalutiniai emociniai sutrikimai, kaip depresija ar nerimas.
Ar galima užkirsti kelią?
Faktitiniams sutrikimams nėra patikimos prevencijos, tačiau ankstyvas gydymasis mažina sunkių pasekmių riziką, tokių kaip:
- Žalingų medžiagų vartojimo sutrikimai;
- Kitų asmenų žalojimas ar smurtas;
- Organų ar galūnių netekimas dėl nepagrįstų chirurginių intervencijų;
- Žala fizinei sveikatai dėl nereikalingo gydymo ar tyrimų;
- Savižalos rizika.
Ligos eiga ir prognozė
Kiekvieno žmogaus ligos eiga skirtinga – kai kam simptomai išlieka ilgus metus ar net dešimtmečius, o kitais atvejais pagerėjimas pasireiškia vos po kelių mėnesių. Pasitaiko, kad nustačius tikrąją problemos esmę ir ją atpažinus aplinkiniams, žmogaus elgesys staiga pasikeičia.
Vis dėlto, daugelis žmonių nenoriai pripažįsta arba nepripažįsta fakto, kad turi šį sutrikimą. Kartais jie vengia gydymo ar nesilaiko rekomenduoto gydymo plano, todėl egzistuoja ir rizika gyvybei pavojingoms komplikacijoms. Ilgalaikės psichikos sveikatos problemos neretai siejamos su ankstesniu patirtu smurtu, tačiau gydymas vis tiek įmanomas ir veiksmingas.
Gyvenimas su faktitiniu sutrikimu
Sergantis šia liga artimasis kelia daug iššūkių tiek pačiam sau, tiek aplinkiniams. Dalis žmonių neigia ar nepripažįsta gydytojų diagnozės, ypač jei tai neatitinka jų tikslų ar lūkesčių.
Norint padėti artimajam, svarbiausia išklausyti, nesišaipyti ar peikti apgaulingo elgesio, o švelniai paskatinti kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. Jei nesate tikri, kaip reaguoti, verta pasitarti su specialistais, kurie gali patarti dėl tolimesnių žingsnių.
Kada kreiptis į gydytoją?
Kreipkitės į specialistus, jei pastebite norą žaloti save ar kitus tam, kad sulauktumėte sveikatos priežiūros ar dėmesio. Dažnai patys sergantieji nesuvokia, kaip jų elgesys veikia juos ar aplinką, todėl kartais artimiesiems tenka pastebėti pirmuosius ženklus ir pasitelkti pagalbą.
Kokius klausimus verta aptarti su gydytoju?
- Kokį gydymą rekomenduojate mano atveju?
- Kaip dažnai reikėtų susitikti su psichikos sveikatos specialistu?
- Ar artimieji gali dalyvauti terapijos procese?
