Mioksifibrosarkoma – tai retas, tačiau vienas dažniausių minkštųjų audinių sarkomų tipų, kuris prasideda jungiamuosiuose audiniuose. Šie audiniai, pavyzdžiui, kaulai, kremzlės ar riebalai, saugo ir struktūriškai palaiko mūsų vidaus organus. Dažniausiai ši liga pasireiškia rankų ar kojų srityje, pradžioje gali būti pastebėtas nedidelis gumbas po oda.
Kas yra mioksifibrosarkoma?
Mioksifibrosarkoma vystosi iš jungiamojo audinio, kuris yra tiesiai po oda arba net gilesniuose sluoksniuose – raumenų aplinkoje. Ši piktybinė auglio forma pasižymi agresyvumu, nes linkusi išplisti (metastazuoti) į kitus organus ir po gydymo dažniau atsinaujina nei kai kurios kitos vėžio rūšys.
Kam būdinga ši liga?
Dažniausiai mioksifibrosarkoma diagnozuojama vyresniems nei 50 metų suaugusiesiems, ji šiek tiek dažnesnė vyrams. Yra tam tikrų rizikos veiksnių, kurie didina tikimybę susirgti minkštųjų audinių vėžiu, įskaitant ir mioksifibrosarkomą:
- Genetinės ligos, susijusios su sarkomų išsivystymu
- Aplinka – kontaktas su kai kuriomis cheminėmis medžiagomis, pavyzdžiui, arseniku ar herbicidais
- Ankstesnis spindulinės terapijos taikymas
Nors ši liga priskiriama prie dažniausių minkštųjų audinių sarkomų, bendrame vėžio diagnozių kontekste ji sudaro vos apie 2% visų navikų atvejų.
Mioksifibrosarkomos rūšys pagal laipsnį
Gydytojai navikus skirsto pagal jų piktybiškumą – mažai piktybiniai (žemo laipsnio) augliai pasižymi lėtu augimu, juose randama mažiau besidalijančių ląstelių. Tuo tarpu aukšto laipsnio mioksifibrosarkomos plinta ir auga greičiau, jose daugiau aktyviai besidauginančių piktybinių ląstelių.
Mioksifibrosarkomos simptomai
Iš pradžių jokių požymių galite nejausti. Ligai progresuojant, dažnai atsiranda neskausmingas gumbo pojūtis po oda. Retkarčiais ši vieta gali būti šiek tiek nemaloni ar patinusi, ypač jei auglys didėja arba spaudžia aplinkinius audinius.
Kas lemia mioksifibrosarkomos išsivystymą?
Tikslios šios vėžio formos atsiradimo priežastys nėra žinomos. Kaip ir daugelio kitų piktybinių ligų atveju, pagrindinis veiksnys – DNR pakitimai ląstelėse, skatinantys jų nekontroliuojamą dauginimąsi ir naviko susiformavimą.
Ligos nustatymas ir tyrimai
Mioksifibrosarkomos diagnozė kartais būna sudėtinga, nes auglys gali būti panašus į kitus minkštųjų audinių darinius. Specialistas paprastai teiraujasi, kaip keitėsi gumbas bėgant laikui, ar jis didėjo. Siekiant tiksliai nustatyti naviko pobūdį ir išplitimą, atliekami šie tyrimai:
- Vaizdiniai tyrimai, pavyzdžiui, magnetinio rezonanso tomografija (MRT) ar kompiuterinė tomografija (KT), padeda įvertinti, ar navikas išplitęs į gilesnius audinius
- Biopsija – mėginio paėmimas iš auglio ir jo ištyrimas laboratorijoje
- Krūtinės ląstos rentgenograma, siekiant patikrinti, ar vėžys neišplitęs į plaučius
Ligos eiga ir gydymo būdai
Mioksifibrosarkomos gydymas priklauso nuo daugelio faktorių: naviko dydžio, vietos, laipsnio ir išplitimo stadijos. Dažniausiai taikoma chirurginė operacija – pašalinamas auglys kartu su nedideliu aplinkinių audinių plotu. Spindulinė terapija gali būti taikoma prieš arba po operacijos, siekiant sumažinti recidyvo riziką ar patį naviką.
Jei navikas yra žemo laipsnio, dažniausiai operacijos pakanka, o didesnio piktybiškumo atveju gali prireikti papildomų gydymo būdų, pavyzdžiui, radioterapijos. Didesni ar giliau po oda išsidėstę augliai taip pat reikalauja išsamesnio gydymo plano.
Ar būtina amputacija?
Anksčiau mioksifibrosarkomos gydymas neretai būdavo susijęs su amputacija – galūnės pašalinimu. Tačiau šiuolaikiniai gydymo metodai leidžia išsaugoti galūnę ir siekiama, kad amputacija būtų taikoma itin retai.
Kaip sumažinti riziką?
Visiškai užkirsti kelio mioksifibrosarkomos atsiradimui neįmanoma. Tačiau bendrieji sveikos gyvensenos principai ir vengimas kontaktų su žinomais rizikos veiksniais – cheminėmis medžiagomis, radiacija – gali sumažinti susirgimo tikimybę.
Ligos prognozė ir gyvenimas po gydymo
Mioksifibrosarkoma lyginant su kitomis minkštųjų audinių sarkomomis pasižymi didesne atsinaujinimo tikimybe – net iki pusės pacientų liga gali grįžti per penkerius metus po gydymo. Žemesnio laipsnio navikų atsinaujinimo rizika yra mažesnė. Todėl itin svarbios reguliarios gydytojo priežiūros ir periodiniai vaizdiniai tyrimai, nes tai leidžia anksti aptikti galimą ligos grįžimą ir greičiau pradėti gydymą.
Nors ši liga atsinaujina dažniau nei kai kurios kitos minkštųjų audinių sarkomos, jos išgyvenimo rodikliai yra palyginti aukšti – dauguma pacientų po mioksifibrosarkomos gydymo gyvena penkerius metus ar ilgiau.
Klausimai, kuriuos verta aptarti su savo gydytoju
- Kokie yra pirmieji šios ligos požymiai?
- Kokius tyrimus reikėtų atlikti, kad diagnozė būtų tiksli?
- Kokios galimos gydymo galimybės?
- Ar mano navikas yra žemo, ar didelio piktybiškumo?
- Kaip sumažinti riziką, kad liga vėl atsinaujintų ateityje?
