Burnos vengimas (oralinė averzija) – tai būklė, kai kūdikis kategoriškai atsisako valgyti ar reaguoja priešiškai, kai stengiamasi jį maitinti per burną. Net ir tada, kai maistas reikalingas, mažylis atmeta bandymus pamaitinti. Tokia reakcija dažniausiai išsivysto po ankstyvos neigiamos patirties, susijusios su burna – ypač jei įvyksta gydant ar atliekant medicinines procedūras.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Vienas dažniausių burnos vengimo priežasčių – pakartotinė neigiama patirtis. Kai kiekvieną kartą kažkas liečia kūdikio burną, jis ima tikėtis nemalonaus pojūčio ar net skausmo. Prie tokių situacijų galima priskirti ilgesnį maitinimą zonda arba kvėpavimo pagalbą, dėl kurios į burną dažnai kišami įvairūs prietaisai.
- Dažnos ar sudėtingos procedūros (intubacija, dirbtinis kvėpavimas, tracheostomija).
- Ligos, sutrikdančios virkštelės ar ryklės judesių koordinaciją.
- Refliuksas ar kiti virškinamojo trakto sutrikimai, sukeliantys nemalonius pojūčius ryjant.
- Padidintas jautrumas motinos pienui ar pieno mišiniui.
- Ryklės ligos – ezofagitas (stemplės uždegimas), disfagija (rijimo sutrikimas), skausmingas rijimas.
- Genetiniai sindromai ar raidos ypatumai (pvz., genetiniai sutrikimai, raumenų tonuso ar kontrolės sunkumai, autizmo spektro ypatumai).
- Ilgalaikė mityba per zondą, kai kūdikis nesusipažįsta su natūraliu valgymu burna ir sunkiai atpažįsta alkio signalus.
Burnos vengimo simptomai
Šią būklę išduoda nuolatinis ar stiprus noras išvengti visko, kas paliečia burną ar lūpas. Įprasti burnos vengimo požymiai:
- Vaikas suka galvą ar nusisuka, kai artyn artėja šaukštas, maistas ar žindukas.
- Stengiasi išstumti daiktą ar maistą liežuviu.
- Užčiaupia lūpas taip tvirtai, kad neįmanoma įdėti maisto ar žinduko.
- Kategoriškai atsisako žįsti krūtį ar buteliuką, net jei yra alkanas.
- Valgo tik pats rankomis, bet neprisileidžia kitų bandymų pamaitinti.
Vien kartais pasitaikantis nenoras maitintis dažniausiai nėra nerimo ženklas. Tačiau, kai burnos vengimas tampa nuolatiniu, verta kartu su gydytoju ieškoti priežasties bei tinkamų sprendimų.
Galimos pasekmės
Kalbant apie šią būklę, svarbu žinoti, kad jei kūdikis nuolat vengia valgyti burna, ilgainiui gali kilti rimtų sveikatos problemų:
- Mažėja svoris, lėtėja augimas, atsiranda mitybos trūkumai.
- Gali tekti naudotis ilgalaike mityba zondais (enterine mityba).
- Kyla rizika susirgti aspiracine pneumonija, kai maistas patenka į kvėpavimo takus.
Tyrimai rodo, kad vaikutis turi savotišką „mitybos mokymosi langą“: jei tais svarbiausiais mėnesiais nepavyksta išmokti valgyti burna, vėliau šis įgūdis formuojasi daug sunkiau. Vaikai, sirgę burnos vengimu ankstyvoje vaikystėje, ateityje dažniau susiduria ir su kitais valgymo sunkumais – pavyzdžiui, itin ribotu noru išbandyti naujus produktus.
Diagnostika
Gydytojas vaikų ligų specialistas pradeda nuo kitų galimų priežasčių atmetimo. Diagnozei nustatyti naudojami keli būdai:
- Išsamus pokalbis apie vaiko sveikatos istoriją, mitybos įpročius, sąlygas namie.
- Stebėjimas per maitinimą, specialūs valgymo vertinimo testai.
- Kraujo ar skydliaukės tyrimai, jei ieškoma susijusių sveikatos sutrikimų.
- Vaizdiniai tyrimai (pvz., rentgenas, magnetinio rezonanso tomografija).
- Endoskopija ar stemplės manometrija (esant indikacijų).
Gydymo galimybės
Efektyvi pagalba reikalauja kelių specialistų komandos: pediatro, logopedo, ergoterapeuto ir kitų. Nėra vieno bendro plano – viskas derinama pagal vaiko ir šeimos poreikius. Pagalba gali apimti:
- Pozityvius burnos pojūčio pratimus – taip siekiama suformuoti naujus, malonesnius asociacijas su burnos sritimi.
- Maitinimosi įgūdžių ugdymą – treniruojama maitinimosi motorika, skatinama savarankiškumas.
- Mėgstamų skonių ir tekstūrų paiešką – atradus patinkančius skonius, lengviau skatinti teigiamą santykį su maistu.
- Naujų maitinimosi rutinų kūrimą ir laikymąsi – taip mažinamas neapibrėžtumas.
- Tėvų ir artimųjų mokymą: kaip tinkamai padėti vaikui, kad šis palaipsniui atsisakytų baimių, o tarpusavio ryšys dar labiau sustiprėtų.
Būtina žinoti, kad burnos vengimo įveika neretai užtrunka, o procesas gali būti ilgesnis, nei tikėtasi. Svarbu išlikti kantriems ir bendradarbiauti su specialistais, nes geresnių rezultatų pasiekiama tik dirbant drauge.
Prevencija – ar įmanoma išvengti burnos vengimo?
Nors visiškai išvengti burnos vengimo nepavyksta, ypač esant rimtoms ankstyvoms ligoms, šiuolaikinė medicina ieško būdų, kaip sumažinti riziką. Jei kūdikis priklauso rizikos grupei (jam reikalingos sudėtingos intervencijos, ilgalaikis gydymas ar maitinimas zondais), gydytojai gali taikyti specialias prevencines priemones.
Tėvai taip pat gali padėti sumažinti tikimybę susiformuoti šiai būklei – apie optimaliausius būdus verta pasitarti su savo vaiko gydytoju.
Burnos vengimo prognozė
Burnos vengimo išgijimo tikimybė paprastai yra labai gera, jei diagnozė nustatoma anksti ir skiriamas tinkamas gydymas. Laiku pastebėjus ženklus ir įsitraukus specialistams, daugeliu atvejų vaikas sėkmingai įveikia sunkumus ir išmoksta maitintis per burną.
Vengimas burnos kontaktų ar maisto – kuo skiriasi?
Burnos vengimas – labai plati reakcija: vaikas vengia bet kokio kontakto su burnos sritimi, ne tik specifinio maisto. O maisto vengimas gali reikšti, kad vaikas bijo ar nenori tam tikros tekstūros, skonio ar atskirų produktų.
