Reaktyvaus prisirišimo sutrikimas (RPS) yra emocinių ryšių su globėjais formavimo sunkumų sutrikimas, pasireiškiantis vaikams, patyrusiems emocinį aplaidumą ar prievartą ankstyvoje vaikystėje. Tokie vaikai nejaučia tvirtų emocinių ryšių, jiems sunku valdyti emocijas ir kurti artimus santykius. Dažnai jie atrodo užsidarę, vengia ar bijo net rūpestingų artimųjų, retai ieško paguodos ar rodo džiaugsmą bendravime.
Kam pasireiškia reaktyvaus prisirišimo sutrikimas
Šis sutrikimas dažniausiai išsivysto tiems vaikams, kurie buvo nuolat palikti be priežiūros, nesulaukė emocinio dėmesio ar patyrė prievartą. Taip pat dažniau nukenčia vaikai, augantys keletą kartų pasikeitusioje aplinkoje, pavyzdžiui, globos namuose ar globėjų šeimose. Rizika didėja, jei:
- Vaikas augo su daug skirtingų globėjų (pavyzdžiui, keliose globos šeimose).
- Buvo atskirtas nuo žmogaus, su kuriuo jau turėjo emocinį ryšį.
- Patyrė kelis sunkius netekties išgyvenimus vaikystėje.
- Globėjai nesiekė artimo emocinio santykio su vaiku.
- Vaikas augo įstaigoje, kur nebuvo nuolat mylinčio suaugusiojo.
Kartais sunkumų patiria ir šeimos, kurios įsivaikina vaikus nežinodamos jų ankstyvosios istorijos – ypač jei vaikas elgiasi emociškai jautriai arba nestabiliai.
Kaip dažnai pasitaiko reaktyvaus prisirišimo sutrikimas
Manoma, kad RPS gali pasireikšti 1–2 % vaikų. Tačiau daug atvejų lieka nepastebėti ar nediagnozuoti. Žymiai didesnė rizika kyla iš šeimos paimtų ir kitur auginti perkeliamiems vaikams – beveik pusė jų ilgainiui susiduria su santykių kūrimo sunkumais.
Reaktyvaus prisirišimo sutrikimo simptomai
RPS požymiai gali skirtis, tačiau vaikams dažnai pasireiškia:
- Nedraugiškumas, šaltumas, emocijų – džiaugsmo, meiles ar paguodos – nerodymas santykiuose su kitais.
- Akių kontakto ar fizinio prisilietimo vengimas.
- Pyktis ar baimė, pasireiškiantys pykčio priepuoliais, liūdesiu ar dažnu nepasitenkinimu.
- Polinkis ieškoti, ką aplinkoje gali kontroliuoti – nepaklusnumas taisyklėms ar ribų tikrinimas.
Skirtumai tarp reaktyvaus prisirišimo sutrikimo ir nesaikingo socialinio angažavimosi sutrikimo
RPS dažniausiai pasireiškia vaiko emociniu šaltumu – jis supranta aplinką, bet nereaguoja ar nesiekia artumo, dažnai vengia globėjų ir nenori būti guodžiamas. Priešingai, nesaikingo socialinio angažavimosi sutrikimas pasireiškia pernelyg draugišku elgesiu su nepažįstamais, ribų nesuvokimu, noru ieškoti dėmesio iš bet ko, elgiantis ne pagal savo amžių.
Priežastys, lemiančios sutrikimą
Nėra vienos konkrečios priežasties, dėl kurios išsivysto reaktyvaus prisirišimo sutrikimas. Dažniausiai sutrikimas siejamas su:
- Fiziniu ar emociniu apleidimu arba prievarta.
- Nebaigtu pagrindinių poreikių – maisto, saugumo – užtikrinimu.
- Pasitikėjimo stoką, kai vaikas turi daug skirtingų globėjų ar patiria neprognozuojamą globą.
- Prasta higiena ar tinkamos priežiūros stoka.
- Nenuosekia globa – vaikui neaišku, kada galima tikėtis dėmesio ar paguodos.
Mažiems vaikams labai svarbu, kad jų fiziologiniai ir emociniai poreikiai būtų patenkinami nuosekliai. Tai užtikrina pasitikėjimą ir leidžia formuoti sveikus santykius. Jei to trūksta, didėja rizika išsivystyti RPS.
Kaip nustatomas reaktyvaus prisirišimo sutrikimas
Diagnozuojant šį sutrikimą, gydytojai remiasi vaiko medicinine istorija ir stebi, kokius simptomus rodo vaikas, kaip jis bendrauja su tėvais ir kitais globėjais. Dažnai siekiama pasikalbėti apie:
- Patirtą prievartą ar apleistumą.
- Simptomų atsiradimo laiką ir pirmuosius požymius.
- Vaiko ir globėjų bendravimo ypatumus.
- Šeimos aplinką ir kitus vaiko priežiūros asmenis.
Įtarus RPS, vaikui gali būti rekomenduojama konsultacija pas vaikų gydytoją, psichologą ar psichiatrą, kad būtų tiksliai nustatyta diagnozė ir suplanuotas veiksmingas gydymas. Dažnai reikalingi papildomi tyrimai, kad būtų atskirtos kitos galimos sutrikimų priežastys, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimas, kuris savo pasireiškimu gali priminti RPS, nors jo išsivystymo priežastys yra visai kitokios.
Reaktyvaus prisirišimo sutrikimo gydymas
Pagrindinis gydymo tikslas – atstatyti emocinius ryšius tarp vaiko ir globėjų, padėti vaikui įgyti pasitikėjimo ir tinkamai išreikšti emocijas. Terapija svarbi tiek vaikui, tiek visai šeimai. Gydymo galimybės apima:
- Psichoterapiją arba konsultacijas – darbas su profesionalu padeda ugdyti sveikus emocinius įgūdžius ir sumažinti neigiamą elgesį.
- Šeimos terapiją – užsiėmimai, kuriuose drauge dalyvauja tėvai ar globėjai ir vaikas, kad būtų stiprinamas tarpusavio ryšys.
- Socialinių įgūdžių treniruotes – vaikas mokosi tinkamo elgesio su bendraamžiais, įtraukiami tėvai, padedantys pritaikyti mokytus įgūdžius kasdienybėje.
- Specialusis ugdymas – jei reikia, mokykloje vaikas gauna pagalbą, siekiant geresnių akademinių ir socialinių rezultatų.
- Tėvystės (globėjų) įgūdžių užsiėmimus – padedama efektyviau susidoroti su sudėtingu vaiko elgesiu.
Galimos komplikacijos
Vaikai, kuriems pasireiškia RPS, dėl ankstyvo apleidimo ar patirtos prievartos gali susidurti su įvairiais sunkumais vaikystėje ir paauglystėje. Galimos pasekmės apima:
- Fizinio ar emocinio vystymosi vėlavimus.
- Nerimo ir depresijos sutrikimus, potrauminio streso sindromą, pykčio kontrolės sunkumus.
- Maitinimosi sutrikimus.
- Priklausomybės nuo žalingų medžiagų išsivystymo riziką.
- Mokymosi ar elgesio sunkumus mokykloje.
- Problemas kuriant santykius su bendraamžiais ar suaugusiais.
- Rizikingą elgesį (ankstyvas ar dažnas seksualinis aktyvumas ir pan.).
Kaip gali padėti šeima ir globėjai
Kiekvienas vaikas gali išmokti kurti sveikus santykius, o nuosekli globa bei meilės rodymas – svarbiausias prevencijos ir pagalbos būdas. Padėti vaikui galima šiais būdais:
- Užtikrinti aiškias ribas – vaikui svarbus stabilumas ir taisyklės. Nuolatinės ribos ir aiškus, ne fiziniu poveikiu pagrįstas auklėjimas mažina vaiko nerimą.
- Išlaikyti ramybę net kai vaikas elgiasi netinkamai – reaguokite ramiai, laikykitės nustatytų taisyklių, o nurimus vaikui parodykite meilę ir dėmesį, kad šis jaustųsi saugus net sunkumų akivaizdoje.
- Rodyti nuolatinę meilę ir dėmesį – leisti laiką kartu, kalbėtis, dainuoti, žaisti, liesti ar glausti vaiką (atsižvelgiant į vaiko poreikius). Meilės demonstravimas niekada neturėtų būti naudojamas kaip bausmė ar atlygis.
Pasekmės ir gyvenimo perspektyvos
Po gydymo daugelis vaikų, patyrusių RPS, sugeba užmegzti stabilius emocinius ryšius su globėjais ir aplinkiniais. Negydant, rizika patirti ilgalaikių emocinių sunkumų išlieka, tačiau pagalbos ieškoti niekada nevėlu. Vaikai, paimti iš globos namų ar įsivaikinti, gali puikiai adaptuotis ir gyventi visavertį gyvenimą, nors papildomi sunkumai sutinkami dažniau, jei fone yra daugiau rizikos veiksnių, tokių kaip prenatalinė traumos ar šeimos istorija.
Svarbu suprasti, kad reaktyvaus prisirišimo sutrikimas yra ilgalaikė būklė, tačiau nuolatinis gydymas ir parama suteikia galimybę ugdyti sveikus santykius bei gerinti vaiko emocinę ir socialinę savijautą viso gyvenimo metu.
Kada verta kreiptis į specialistus
Jei vaikas sunkiai mezga ryšius, pastebite RPS būdingus požymius ar nerimaujate dėl jo elgesio, būtina kreiptis į gydytoją dėl įvertinimo. Kuo anksčiau pradėta pagalba, tuo didesnė tikimybė pasiekti gerų rezultatų.
Klausimai, kuriuos verta aptarti su specialistu
- Ar mano vaikui reikalingos konsultacijos arba terapija?
- Kokios priežastys galėjo lemti mano vaiko sunkumus?
- Ar galėtumėte rekomenduoti specialistą ar paramos grupę, dirbančią su tokiais vaikais ir šeimomis?
- Ar vaiko elgesys keisis paauglystėje? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį?
