Gimdos sarkoma – tai reta gimdos vėžio forma, kuri dažniausiai vystosi gimdos raumeniniame sluoksnyje, vadinamame miometriumu. Skirtingai nuo dažnesnių endometriumo (vidinio gimdos sluoksnio) navikų, sarkomos sudaro tik nedidelę dalį visų gimdos vėžio atvejų, tačiau jos pasižymi kitomis savybėmis ir eiga. Yra ir kitų retų sarkomų rūšių, kurios gali prasidėti palaikomosiose gimdos audinių ląstelėse.
Kaip greitai vystosi gimdos sarkoma?
Gimdos sarkomos dažnai auga ir plinta greičiau nei endometriumo vėžys. Visgi agresyvumas gali skirtis priklausomai nuo sarkomos tipo ir lokalizacijos. Tik gydytojas, įvertinęs sarkomos vietą bei rūšį, gali tiksliai pasakyti, kiek ji yra agresyvi ir kokia tikimybė, kad navikas išplis į aplinkinius ar tolimus audinius.
Vėžio stadijos
Diagnozavus vėžį, ypač svarbu nustatyti, ar liga neperžengė pradinės savo vietos. Specialistai tam taiko skaičių sistemą nuo I iki IV stadijos. Kuo didesnis skaičius, tuo toliau išplitęs vėžys. Šis procesas vadinamas vėžio stadijavimu ir pagal tikslią stadiją planuojamas gydymas.
- I stadija: vėžys aptinkamas tik gimdoje.
- II stadija: navikas plinta po dubens sritį už gimdos ribų.
- III stadija: liga išplinta į pilvo sritį ar limfmazgius.
- IV stadija: vėžys pasiekia tolimus organus arba auga į šlapimo pūslę ar tiesiąją žarną.
Kas rizikuoja susirgti gimdos sarkoma?
Nors dažniausiai ši liga nustatoma perkopusiems 40 metų amžių asmenims, registruojami atvejai ir jaunesniems – 20-ies ar vyresniems. Vidutinis sergančiųjų amžius siekia apie 60 metų. Gimdos sarkoma sudaro tik apie 3–7% visų gimdos vėžio atvejų – tai labai retas onkologinis susirgimas.
Rizikos veiksniai
- Spindulinė terapija dubens srityje. Nors sarkoma po spindulinio gydymo pasitaiko retai, ji gali išsivystyti praėjus 5–25 metams po šios terapijos.
- Tamoksifenas. Ilgalaikis šio vaisto vartojimas (daugiau nei 5 metus gydant kitą vėžį) didina gimdos sarkomos riziką.
- Paveldimumas. Turint tam tikrą geną, kuris siejamas su akies vėžiu (retinoblastoma), kai kurių rūšių gimdos sarkomos tikimybė – didesnė.
- Šeiminiai bei etniniai veiksniai. Kai kurių etninių grupių atstovams ši liga diagnozuojama dažniau, tačiau priežastys dar nėra aiškios.
Gimdos sarkomos simptomai
Gimdos sarkomos požymiai dažnai primena tiek kitų gimdos vėžių, tiek gerybinių darinių (pvz., miomų) simptomus. Būtina pasikonsultuoti su gydytoju, jei pastebite bent vieną iš šių reiškinių:
- Neįprastas kraujavimas iš makšties – ne susijęs su mėnesinėmis arba prasidėjęs po menopauzės.
- Kraujavimas su nemalonaus kvapo išskyromis.
- Jaučiamas darinys ar guzas makštyje arba dubens srityje.
- Pilvo pilnumo pojūtis ar skausmas.
- Skausmas dubenyje.
- Dažnesnis šlapinimasis.
- Vidurių užkietėjimas.
Dažnai simptomai pasireiškia tik ligai pažengus. Kai kurie žmonės nejaučia jokių požymių net ir vėlyvoje ligos stadijoje.
Kaip atsiranda gimdos sarkoma?
Šios ligos esmė – nekontroliuojamas piktybinių ląstelių augimas ir plitimas. Daugiausia vėžinių ląstelių susiformuoja miometriume, tačiau jos gali paveikti ir kitus gimdos bei dubens organus. Tikslus veiksnys, išprovokuojantis šią vėžio rūšį, kol kas nenustatytas, tačiau tyrimai tęsiami – siekiama geriau suprasti sarkomos kilmę bei išvystyti naujus diagnozavimo ir gydymo būdus.
Kaip diagnozuojama gimdos sarkoma?
Gydytojas pirmiausia apklausia ligonį apie simptomus bei ligos istoriją, apžiūri dubens organus – makštį, gimdą, kaklelį, kiaušides, kiaušintakius bei tiesiąją žarną. Dažnai pirminiam tyrimui naudojami pirštai (atliekant dviejų rankų apčiuopą), o apžiūrint vidines makšties struktūras – speculum instrumentas.
Papildomai gali būti skiriami šie tyrimai:
- Transvaginalinis ultragarsas. Tai vidaus lytinių organų echoskopija, leidžianti matyti gimdą ir kiaušides. Kartais sarkoma ir miomos atrodo panašiai – galutinę išvadą padeda nustatyti kiti tyrimai.
- Endometriumo biopsija. Iš gimdos gleivinės paimamas audinio mėginys ir ištiriamas mikroskopu.
Norint patvirtinti sarkomos diagnozę, po biopsijos ar šalinimo operacijos ištiriamos paimtos ląstelės.
Prireikus nustatyti, ar liga išplitusi, gydytojai papildomai atlieka magnetinio rezonanso tomografiją (MRT), kompiuterinę tomografiją (KT), pozitronų emisijos tomografijos (PET) tyrimą ar krūtinės ląstos rentgenogramą. Esant reikalui, pacientas siunčiamas konsultuotis pas gydytoją onkoginekologą.
Gydymo galimybės
Gimdos sarkomos gydymo taktika parenkama individualiai, derinant kelis gydymo būdus – chirurgiją, spindulinę terapiją, chemoterapiją bei hormoninį gydymą.
Chirurginis gydymas
Dažniausiai sarkomai gydyti pasirenkamas chirurginis būdas. Priklausomai nuo situacijos, šalinamas tik navikas arba atliekama plačiau apimanti operacija:
- Histerektomija. Tai procedūra, kurios metu pašalinama gimda ir kaklelis. Dažnai taikoma minimaliai invazinė operacija su specialiu įrankiu – laparoskopu.
- Histerektomija su adneksų pašalinimu. Kartu šalinamos viena arba abi kiaušidės ir/arba kiaušintakiai.
- Radikali histerektomija. Išimami gimda, kaklelis, abi kiaušintakiai ir dalis aplinkinių audinių, įskaitant dalį makšties.
- Limfmazgių šalinimas. Išimami limfmazgiai, kad būtų ištirta, ar juose nėra vėžinių ląstelių.
- Laparotomija. Tai pilvo pjūvis, per kurį išsamiai apžiūrima pilvo ertmė; jei randama pažeistų organų, jie taip pat gali būti pašalinti.
Spindulinė terapija
Šio gydymo metu naudojamos aukštos energijos rentgeno bangos, kurios naikina vėžines ląsteles ir kiek įmanoma saugo sveikus audinius. Spindulinės terapijos gali būti vidinės (kai šaltinis įvedamas į kūną) arba išorinės (spinduliai skiriami iš specialios aparatūros).
- Nuovargis, jėgos stoka
- Viduriavimas
- Pykinimas ar vėmimas
- Odai pasireiškiantys pokyčiai
- Šlapimo pūslės dirginimas
- Kojų tinimas
Chemoterapija
Chemoterapijos esmė – intraveniniai vaistai, kurie stabdo greitą vėžinių ląstelių dauginimąsi. Dažnai ji derinama su radioterapija.
- Pykinimas ir vėmimas
- Plaukų slinkimas
- Sumažėjęs apetitas
- Kraujo ląstelių kiekio sumažėjimas
- Nuovargis
Hormoninis gydymas
Kai kuriuos gimdos sarkomos tipus skatina augti hormonai, tokie kaip estrogenai ar testosteronas. Hormonų terapija trukdo hormonų poveikiui ir lėtina auglio augimą. Tam naudojami specialūs vaistiniai preparatai: progestinai, aromatazės inhibitoriai, tam tikri gonadotropinus slopinantys vaistai.
Prevencija
Ligos išvengti kol kas neįmanoma, nes nėra aiškių priežasčių, kodėl atsiranda gimdos sarkoma. Tačiau žinoma, kad ilgalaikė spindulinė terapija dubens srityje ar ilgas tamoksifeno vartojimas didina riziką. Nepaisant to, gydymo teikiama nauda dažniausiai viršija galimas rizikas, ypač atsižvelgiant į sarkomos retos atvejus.
Prieš skiriant bet kurį gydymą, svarbu išsamiai pasikalbėti su specialistu apie individualius rizikos veiksnius ir pasirinkimo galimybes.
Prognozė po gydymo
Sunku numatyti, kaip liga klostysis kiekvienu atveju. Svarbu žinoti, kad sarkoma dažnai sunkiau pasiduoda gydymui nei kiti gimdos vėžiai, tačiau prognozę nulemia daugelis veiksnių: sarkomos tipas, agresyvumas, išplitimas, ligonio amžius, atsakas į gydymą. Po gydymo rekomenduojamos reguliaros gydytojo apžiūros, nes ši liga gali padidinti riziką susirgti kitais piktybiniais navikais.
Pilnas išgijimas galimas, ypač jei sarkoma diagnozuota laiku, turi žemą piktybiškumo laipsnį ir nėra išplitusi už gimdos ribų. Kai kuriais atvejais gali prireikti papildomų gydymo būdų – chemoterapijos, radioterapijos – kad būtų sunaikintos visos likusios navikinės ląstelės.
Kiek laiko žmogus gyvens su gimdos sarkoma, priklauso nuo daugelio aplinkybių: ligos tipo, išplitimo masto, bendra sveikatos būklė ir organizmo reakcija į gydymą. Penkerių metų išgyvenamumo rodikliai gali svyruoti nuo 41% iki 95% – tai priklauso nuo naviko rūšies ir vėžio stadijos gydymo metu.
Klausimai, kuriuos verta aptarti su gydytoju
- Kaip dažnai bus atliekami tolimesni tyrimai ir vaizdo diagnostikos procedūros?
- Kokius pokyčius ar požymius svarbiausia stebėti atsigavus po gydymo?
- Kokie įpročiai kasdienybėje padėtų stiprinti sveikatą?
- Kaip bus koordinuojama mano priežiūra tarp skirtingų gydytojų?
- Kaip turimos sarkomos tipas gali įtakoti gydymo pasirinkimus ir galimą ligos eigą?
