Šizotipinis asmenybės sutrikimas – tai reta ir nestandartinė asmenybės būklė, priklausanti ekscentrinių asmenybės sutrikimų grupei. Tokį sutrikimą turintys asmenys neretai elgiasi ar mąsto neįprastai, tačiau nepaisant to, kad šizotipinis sutrikimas priskiriamas prie šizofrenijos spektro, psichozės simptomai šiai būklei dažniausiai nebūdingi.
Šizotipinio asmenybės sutrikimo požymiai
Šią būklę gali išduoti keistas ar nesuprantamas elgesys, neįprastos pažiūros, sunkumai būnant tarp kitų žmonių ar riboti emocijų proveržiai. Kalba dažnai būna nerišli, netiksliai perteikianti mintis arba kiek padrika. Tokių žmonių socialiniai ryšiai dažnai būna paviršutiniški arba jų visai nėra.
- Neįprastas mąstymas, keisti elgesio bruožai
- Netipiški, sunkiai paaiškinami įsitikinimai
- Nemalonūs jausmai bendraujant su kitais
- Menka arba iškreipta emocinė reakcija
- Įkalbiai būna neapibrėžti, klajojantys
- Nėra artimų draugų
- Labai stiprus socialinis nerimas
- Polinkis į įtarumą
Žmonės su šiuo sutrikimu dažnai vengia artimo bendravimo, gyvena uždarai, o dėl nuolatinio nerimo jiems sudėtinga užmegzti draugystes. Dažnai jie atsiriboja nuo aplinkinių, o kylant diskomfortui dėl socialinių sąlygų, įžvelgia klaidas ne savyje, bet kituose.
Klaidinančios mintys ir suvokimas
Nors psichozės požymių – kaip haliucinacijų ar kliedesių – šizotipinio sutrikimo atveju paprastai nebūna, neretai pasireiškia vadinamos idėjos apie nuorodas. Tokie asmenys kasdienius įvykius linkę vertinti kaip susijusius su savimi, ieško ypatingų prasmių atsitiktinai nutikusiuose dalykuose.
Kas didina riziką
Šį sutrikimą dažniau galima pastebėti šeimose, kur fiksuota šizofrenija ar kitokie asmenybės sutrikimai. Be to, prie vystymosi gali prisidėti ir aplinkos veiksniai – ypač vaikystės traumos, patirtas smurtas ar apleistumas, nuolatinis stresas, augimas su emocijų nerodančiais tėvais.
- Šeimoje buvę psichikos sutrikimų atvejų
- Skaudi vaikystės patirtis – smurtas ar abejingumas
- Nuolatinė įtampa ir trauminiai išgyvenimai
Kaip nustatomas šizotipinis asmenybės sutrikimas
Dažniausiai ši diagnozė nustatoma suaugus asmeniui. Įtarus tokį sutrikimą, gydytojas pirmiausia įvertina bendrą sveikatos būklę, kad būtų atmestos kitos galimos simptomų priežastys. Vėliau kalbamasi apie pasireiškiančius simptomus ir klausiama apie psichikos sutrikimų istoriją šeimoje.
Išsamiai vertindami psichinę būklę psichiatras ar psichologas domisi, kada pastebėti pirmieji simptomai, kaip jie veikia kasdienį gyvenimą, kaip asmuo jaučiasi socialinėse situacijose, teiraujasi apie mokyklos, darbo patirtis ir vaikystės įvykius. Gali būti kalbama, ar buvo minčių pakenkti sau ar kitiems ir kaip artimieji vertina elgesį. Ši informacija padeda sukurti išsamų sutrikimo vaizdą.
Gydymo būdai
Nors nėra specifinių vaistų šizotipiniam sutrikimui, gydytojai kartais skiria medikamentų, jei pasireiškia labai ryškus nerimas ar depresija. Psichoterapija yra pagrindinė pagalbos priemonė – ji padeda geriau suprasti save ir lavinti socialinius įgūdžius. Darbas su psichoterapeutu padeda išmokti reaguoti į socialines situacijas, atpažinti žalingas mintis ir jas keisti.
- Psichoterapija ir socialinių įgūdžių lavinimas
- Kognityvinė elgesio terapija, padedanti keisti mąstymo modelius ir elgesį
- Šeimos terapija, kurios pagalba stiprinami santykiai su artimaisiais
Net ir gyvenant su šiuo sutrikimu, svarbu jausti artimųjų palaikymą ir žinoti, kad pagalba yra įmanoma.
Ilgalaikė eiga
Šizotipinis asmenybės sutrikimas yra linkęs tęstis visą gyvenimą. Gydymo sėkmė priklauso nuo simptomų stiprumo ir pagalbos pradžios – kuo anksčiau pradedama rūpintis savimi, tuo didesnė tikimybė pasiekti geresnę savijautą.
Šį sutrikimą turintys dažniau patiria depresiją ar kitus panašius asmenybės sutrikimus. Svarbu į situaciją nežiūrėti vienišai – esant sunkesniems sunkumams pravartu pasitarti su specialistu.
