Gyvenant su penkiais vaikais ramybės akimirkų beveik nebūna, tačiau išmokti girdėti save – jau didelis žingsnis į priekį.
Trenerė prieina ir ramiai primena: „Įtrauk pilvą ir – iškvėpk…“ Jos parodytas švilpiančio oro garsas skamba tarsi priminimas, kad viskas yra procesas. Pajutusi, kaip mano pilvo raumenys vis dar gležni, ji paguodžia šypsodamasi: „Eini teisingu keliu. Pilvo presas jau stiprėja.“
Atgulusi ant kilimėlio, išleidžiu orą, nenatūraliai garsiai. Ar iš tiesų progresuoju? Dažnai viduje to nejaučiu.
Požiūris keičiasi su patirtimi
Nuo tada, kai prieš beveik pusę metų gyvenimą papildė penktas vaikas, teko suvokti, kad mano supratimas apie sportą buvo gerokai iškreiptas. Iki paskutinio nėštumo buvau įsitikinusi: kuo intensyviau sportuoji, tuo geriau. Raumenų deginimas, skausmas kitą dieną atrodė kaip sėkmės įrodymas. Net septintą nėštumo mėnesį penktojo vaiko besilaukdama galėjau pritūpti su 90 kg štanga ir didžiavausi drąsa neapleisti sunkių treniruočių iki pat gimdymo.
Pirmą kartą leisau sau atsipalaiduoti
Po gimdymo, kaip ir mano gilus miegas, bet koks noras net žengti koją į sporto salę tiesiog dingo. Sportas pirmą kartą gyvenime atrodė nepatrauklus; norėjau tik būti namuose su mažyliu ir mėgautis laisvalaikiu. Nusprendžiau elgtis kitaip nei iki šiol: negrąžinau savęs jėga į sportinį režimą, neskubėjau „atstatyti formų“ ar siekti greitų pokyčių. Nutariau eiti lėtu tempu ir leisti sau daryti tik tai, ko norisi.
Būtent tada tikrai išmokau išgirsti savo kūną ir, galima sakyti, tik dabar atradau sveiką santykį su aktyvumu. Šįkart fizinio judėjimo kelionė buvo kur kas lėtesnė, nei galėjau įsivaizduoti, tačiau ji privertė permąstyti esminę tiesą – sportavau dėl neteisingų priežasčių.
Ką iš tiesų duoda sportas
Anksčiau matydavau sportą kaip iššūkį sau, galimybę kažką įrodyti: kiek galiu pakelti, kiek pritūpti, kokį rezultatą pasiekti. Vėliau supratau, kad sporto esmė daug gilesnė – jis moko, kaip klausytis savęs ir rūpintis savo gerove kasdien.
Praeityje sportas buvo būdas pabėgti nuo minčių ir pasitikrinti savo vertę. Dabar žinau, kad versti kūną daryti viską per prievartą nėra kelias į pažangą ar sveikatą. Judėjimas turėtų būti gydantis, o ne žalojantis.
- Sportuojant verta išmokti jausti momentą: kada pasistengti daugiau, o kada tiesiog pailsėti.
- Pagrindinis tikslas – rūpintis savo kūnu ir gerbti jo siunčiamus signalus, o ne nuolat versti save atlikti tai, kas „privaloma“.
Kita stiprybės pusė
Šiuo metu esu fiziškai silpniausia per visą gyvenimą: neišspaudžiu nė vieno atsispaudimo, bandant pritūpti su ankstesniu svoriu skauda nugarą, o štangą tenka krauti tiek, kiek net žiūrėti nesinori. Ir visgi – mane užlieja ramybė. Pirmąkart nesijaučiu dėl to blogiau nei anksčiau.
Nors mano fizinė forma toli gražu ne ideali, santykis su sportu dabar – daug sveikesnis. Iš naujo išmokau ilsėtis, girdėti, ko nori ir ką gali mano kūnas, ir gerbti jį visais etapais – nesvarbu, kokie būtų pasiekti rezultatai.
