Išsėtinė sklerozė (IS) gali sukelti dilgčiojimą įvairiose kūno vietose. Kai kuriems žmonėms padeda provokuojančių veiksnių atpažinimas ir gydytojo parinktas gydymas, skirtas nemaloniems pojūčiams sumažinti.
IS – tai lėtinė autoimuninė liga, pažeidžianti centrinę nervų sistemą (galvos ir nugaros smegenis). Pagal dabartines medicinos žinias, sergant IS imuninė sistema klaidingai puola mieliną – apsauginį sluoksnį, dengiantį nervines skaidulas. Dėl to sutrinka nervinių impulsų perdavimas, o žmogus gali jausti įvairius jutimo pokyčius, įskaitant dilgčiojimą.
Kodėl sergant išsėtine skleroze atsiranda dilgčiojimas?
Medicinos praktikoje pastebima, kad mielino pažeidimas gali paveikti jutiminius nervinius kelius. Kai šie keliai neveikia sklandžiai, smegenys gali netiksliai „interpretuoti“ signalus iš kūno arba jų visai negauna. Tuomet atsiranda jutimo simptomų, tokių kaip tirpimas ar dilgčiojimas.
Moksliniai duomenys rodo, kad apie pusė žmonių, sergančių IS, patiria jutimo simptomų. Dilgčiojimo ir tirpimo pojūčiai mediciniškai dažnai apibūdinami terminu parestezija.
Šie pojūčiai neretai priskiriami ankstyviems IS požymiams, ypač kai pasireiškia:
- veide,
- rankose,
- kojose,
- liemens srityje.
Kai kuriems žmonėms tai gali būti pirmasis pastebėtas simptomas, tačiau dilgčiojimas gali atsirasti ir vėlesnėse ligos stadijose.
Kaip gali būti jaučiamas dilgčiojimas?
Pakitusieji pojūčiai gali būti įvairūs. Žmonės juos apibūdina skirtingai, tačiau dažniausi jutimai yra:
- „adatėlių“ ar „skruzdėlyčių“ bėgiojimo pojūtis,
- dilgčiojimas ar badymas,
- niežėjimą primenantis jausmas,
- odos „šliaužiojimo“ pojūtis,
- deginimas.
Dilgčiojimas gali pasireikšti kartu su tirpimu. Kai kas tai lygina su situacija, kai ranka ar koja „nutirpsta“ ilgiau pabuvus nepatogioje padėtyje.
Pojūčių stiprumas gali labai skirtis: vieniems jie būna lengvi ir trumpalaikiai, kitiems – ryškūs ir trukdantys kasdienėms veikloms.
Kada dažniausiai pasireiškia šie simptomai?
Dilgčiojimas ir kiti jutimo pakitimai gali atsirasti ligos pradžioje, tačiau jiems būdinga banguojanti eiga: simptomai gali sustiprėti ir vėliau aprimti.
Klinikinė patirtis leidžia manyti, kad dilgčiojimas ir tirpimas neretai sustiprėja ligos paūmėjimo (atkryčio) metu. Dalis žmonių būtent atkryčio laikotarpiu pirmą kartą aiškiai pajunta šiuos nemalonius pojūčius.
Kaip gali būti mažinamas dilgčiojimas sergant IS?
Gydymo taktika priklauso nuo situacijos: ar dilgčiojimas susijęs su bendra ligos aktyvumo kontrole, ar tai labiau izoliuotas, kasdienybę trikdantis simptomas. Vaistai, skirti lėtinti IS progresavimą, kai kuriais atvejais gali padėti sumažinti ir jutimo simptomus.
Jei dilgčiojimas yra varginantis, gydytojas gali pasiūlyti priemones, kurios dažniausiai taikomos neuropatiniam (nervų pažeidimo sukeliamam) skausmui ir nemaloniems jutimams mažinti. Priklausomai nuo simptomų pobūdžio ir žmogaus būklės, gali būti svarstoma:
- tam tikri vaistai nuo traukulių, kurie naudojami nerviniams skausmams ir parestezijoms mažinti,
- kai kurie antidepresantai, kurie medicinoje taip pat taikomi neuropatiniams simptomams valdyti,
- stipresnio poveikio nuskausminamieji, jei pojūčiai lydimi ūmaus skausmo,
- vietinio poveikio priemonės, kai geriamieji vaistai netinka.
Taip pat gali būti naudinga stebėti, kas provokuoja ar sustiprina simptomus. Vis dėlto ne visada pavyksta nustatyti aiškų sukėlėją, todėl gydymo planas dažniausiai derinamas individualiai.
Kada verta kreiptis į gydytoją?
Jei atsirado dilgčiojimas, ypač jei jis naujas, stiprėja arba nepraeina, tikslinga pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu. Dilgčiojimas ne visada reiškia IS paūmėjimą ir gali būti susijęs su kitomis būklėmis, todėl svarbus tikslus įvertinimas.
Prieš vizitą dažnai padeda pasiruošti:
- užsirašyti, kaip tiksliai jaučiamas pojūtis, kurioje vietoje jis pasireiškia ir kada prasidėjo,
- pasižymėti, kaip dažnai simptomai kartojasi ir ar yra kas nors, kas juos sustiprina ar sumažina,
- susirašyti vartojamus vaistus, papildus ar žolinius preparatus,
- apgalvoti asmeninę ir šeimos ligų istoriją,
- pasiruošti klausimus apie galimas priežastis ir gydymo pasirinkimus.
Esmė
IS gali sukelti dilgčiojimą ir kitus jutimo pakitimus, nes dėl mielino ir nervų pažeidimo sutrinka signalų perdavimas nervų sistemoje. Šis simptomas kartais būna vienas pirmųjų, tačiau gali pasireikšti bet kuriuo ligos etapu ir neretai sustiprėti atkryčio metu.
Dilgčiojimas dažniau jaučiamas rankose, kojose, veide ar liemens srityje, o jo intensyvumas gali svyruoti nuo lengvo iki ryškaus. Gydymą parenka gydytojas: jis gali apimti tiek ligos eigą veikiančius vaistus, tiek priemones, skirtas neuropatiniams pojūčiams mažinti. Jei simptomai atsiranda naujai ar ryškiai blogėja, reikėtų kreiptis dėl įvertinimo ir individualių rekomendacijų.
