Dispraksija – tai ilgalaikė raidos sutrikimo būklė, pasireiškianti sunkumais valdant judesius ir koordinaciją. Šiuos iššūkius pastebėti galima jau vaikystėje: kai kurie vaikai sunkiau išmoksta važiuoti dviračiu ar sportuoti, kitiems sudėtinga atlikti smulkius judesius – rašyti ar segėti sagas.
Kas yra dispraksija?
Dispraksija, dar žinoma kaip raidos koordinacijos sutrikimas, – tai neurologinis sutrikimas, stabdantis normalią motorinių įgūdžių raidą. Ji dažniausiai pasireiškia vaikams, tačiau jos simptomai gali išlikti ir suaugus.
Nors anksčiau šis sutrikimas buvo priskiriamas mokymosi sutrikimams, dabar jis klasifikuojamas kaip judesių sutrikimas, priklausantis neuro-raidos sutrikimų grupei.
Kaip atskirti dispraksiją nuo aprazijos?
Nors šie terminai kartais vartojami kaip sinonimai, iš tiesų jie nėra tapatūs. Aprazija – tai visiškas gebėjimo atlikti judesį praradimas, kai asmuo supranta užduotį ir nori ją atlikti, tačiau negali įvykdyti judesio. Tuo tarpu dispraksija reiškia gebėjimo atlikti judesį sumažėjimą ar netikslumą, tačiau ne visišką praradimą. Aprazija taip pat turi keletą porūšių, pavyzdžiui, vaikų kalbos aprazija ar negalėjimas atlikti tikslių galūnių judesių.
Kam būdingas šis sutrikimas?
Pirmieji dispraksijos požymiai dažniausiai pasireiškia vaikams dar ankstyvaisiais jų vystymosi etapais. Ši būklė išlieka ilgalaikė, todėl simptomai pastebimi ir vyresniame amžiuje.
Dispraksija šiek tiek dažniau nustatoma berniukams nei mergaitėms. Riziką didina tokie veiksniai kaip:
- Ankstyvas gimimas (ypač prieš 32 nėštumo savaitę);
- Labai mažas gimimo svoris (mažiau nei 1,8 kg);
- Šeimos istorijoje buvę raidos koordinacijos sutrikimų atvejų.
Manoma, kad dispraksija paliečia maždaug 6 % mokyklinio amžiaus vaikų.
Dispraksijos simptomai
Vystymosi laikotarpis
Dispraksija pasireiškia labai įvairiai, o simptomai gali skirtis priklausomai nuo amžiaus. Daugelis vaikų pirmuosius ženklus parodo pradėję lankyti mokyklą, tačiau kai kuriems sutrikimas būna tokio menko laipsnio, kad sunku pastebėti.
Mažų vaikų simptomai
- Vaikas vėluoja pasiekti tokius raidos etapus kaip apsivertimas, sėdėjimas, ropojimas ar vaikščiojimas;
- Sunkiai žaidžia žaislais, kuriems reikia geresnės koordinacijos, pvz., sudėliojamos puodelių piramidės;
- Neišmoksta valgyti naudodamasis šaukštu ar šakute kaip kiti bendraamžiai.
Vyresnių vaikų simptomai
- Nerangumas lipant laiptais aukštyn ir žemyn;
- Pusiausvyros trikdžiai – dažnai užkliūna, krenta ar susiduria su daiktais;
- Sunkumai su sportu ar aktyviomis veiklomis – tokiomis kaip dviračio mynimas, šokinėjimas, kamuolio gaudymas, metimas ar spyris;
- Rašymo, piešimo, spalvinimo ar pjovimo žirklėmis įgūdžių atsilikimas;
- Sunkumai apsirengiant, užsegant sagas, valantis dantis ar surišant batraiščius;
- Judrumas, dažnas rankų ar kojų mosikavimas;
- Vaikas dažnai nusivilia mėgindamas atlikti jam sunkias užduotis.
Dėl sudėtingų koordinacinių veiklų mažiau norėdami sportuoti ar judėti, kai kurie vaikai su dispraksija dažniau gali priaugti antsvorio ar nutukti.
Dispraksijos priežastys
Koordinuoti judesiai – sudėtingas procesas, kuriame dalyvauja įvairios nervų ir smegenų sritys. Jeigu kuri nors šių dalių neveikia efektyviai, vaikui gali būti sunku tiksliai judėti.
Nors tiksli dispraksijos priežastis nėra žinoma, didžiausią riziką turėti šį sutrikimą kelia ankstyvas gimdymas ir mažas gimimo svoris.
Kaip nustatoma dispraksija?
Nors dispraksijos simptomai dažnai pastebimi jau ankstyvame amžiuje, tėvams sunku juos atskirti, nes kiekvienas vaikas vystosi savaip. Paprastai aiški diagnozė nustatoma, kai vaikui sukanka 5 ar daugiau metų.
Diagnozė paprastai nustatoma medicininei komandai, kurią sudaryti gali:
- Vaikų gydytojas;
- Ergoterapeutas arba kineziterapeutas;
- Vaikų psichologas;
- Vaikų neurologas.
Dispraksijai nustatyti nėra specifinių medicininių tyrimų. Dažniausiai specialistai išsamiai tariasi su tėvais apie vaiko sveikatą, stebi jo motoriką, koordinaciją bei lygina protinius gebėjimus su tuo amžiumi būdingais rodikliais.
Taip pat būtina atmesti kitas galimas negalavimų priežastis, tokias kaip cerebrinis paralyžius ar raumenų distrofija. Diagnozei būtinos šios sąlygos:
- Mokymosi arba judesių gebėjimai mažesni nei tikėtasi pagal amžių;
- Sunkumai stipriai riboja kasdienę veiklą ir pasiekimus mokykloje;
- Simptomai pastebimi ankstyvoje vaikystėje;
- Kiti medicininiai sutrikimai nėra šių sunkumų priežastis.
Dispraksijos valdymas ir pagalba
Nors visiškai išgydyti dispraksijos neįmanoma, įvairios terapijos padeda pagerinti kasdienius įgūdžius. Gydytojai dažniausiai sudaro individualų pagalbos planą, pritaikytą kiekvieno vaiko poreikiams. Svarbiausias terapijų tikslas – stiprinti motorinius įgūdžius ir didinti pasitikėjimą savimi.
Ergoterapeutai dirba su vaikais, smulkindami sudėtingus veiksmus į dalis ir mokydami kiekvieną iš jų atskirai tol, kol vaikas įvaldo judesį. Gali būti taikomas ir užduočių pritaikymas – pavyzdžiui, pieštukų ar rašiklių laikikliai, tęsiant raštingumo užduotis.
Gyvenimas su dispraksija
Ši būklė kiekvienam pasireiškia skirtingai, todėl individualių lūkesčių aptarimas su specialistais yra labai svarbus. Dispraksija dažnai būna kartu su kitais sutrikimais, tokiais kaip dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas, kalbos raidos problemos, disgrafija, nuotaikų sutrikimai ar autizmo spektro sutrikimai. Jei pastebite kitų simptomų, būtina juos ištirti ir gydyti.
Ką gali padaryti tėvai ar globėjai?
Tėvams svarbiausia – aktyviai palaikyti vaiką visose srityse, tiek namuose, tiek ugdymo įstaigoje. Jei vaikui reikalingas specialusis ugdymas, kartu su pedagogais rengiama Individuali ugdymo programa, kuri padeda prisitaikyti prie ugdymo poreikių mokykloje.
Laikui bėgant vaikui gali prireikti papildomos pagalbos – jei pastebite naujų sunkumų vykdant judesių užduotis (pvz., pradėjus mokytis vairuoti ar rašyti), verta pasikonsultuoti su gydytoju arba ergoterapeutu.
