Fallopijų vamzdelių vėžys – retas, tačiau svarbus susirgimas, kuris išsivysto kiaušintakiuose – organuose, per kuriuos kiaušinėliai nuo kiaušidžių juda link gimdos. Daugiausia šis vėžys prasideda epitelio audinyje, kuris dengia kiaušintakių vidų, todėl jo eiga ir gydymo principai itin panašūs į kiaušidžių bei pilvaplėvės vėžį.
Kaip dažnas yra šis vėžys?
Ilgą laiką manyta, kad kiaušintakių vėžys – bene rečiausia moters lytinės sistemos onkologinė liga, sudaranti vos apie 1% visų ginekologinių navikų. Tačiau pastaraisiais metais tyrimai parodė, kad dauguma kiaušidžių vėžio atvejų iš tikrųjų prasideda būtent kiaušintakiuose, ypač jų gale – fimbrijose, kur kiaušinėliai patenka į jų spindį. Nuo čia auglys gali išplisti į kiaušidžių paviršių, dubenį ir pilvo ertmę.
Kiaušintakių vėžio simptomai
Ligai ankstyvoje stadijoje simptomų beveik nepastebima, todėl dažnai vėžys diagnozuojamas jau spėjęs išplisti. Visgi, kai kurie požymiai gali padėti laiku pastebėti susirgimą:
- Skausmas ar gumbelis dubens srityje.
- Pilvo skausmas, patinimas ar pūtimas.
- Appetito praradimas, greitas sotumo jausmas, pykinimas.
- Tuštinimosi įpročių pokyčiai – vidurių užkietėjimas ar viduriavimas.
- Dažnas noras šlapintis.
- Nereguliarūs mėnesinių ciklai ar kraujavimas po menopauzės.
- Vandeningos arba kruvinos išskyros iš makšties.
Reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją, jei pastebite bet kokius netipinius sveikatos pokyčius, ypač jei šeimoje yra buvę onkologinių susirgimų arba turite kitų rizikos veiksnių.
Kas lemia šios ligos atsiradimą?
Nors tikslios kiaušintakių vėžio priežastys vis dar nėra aiškios, dauguma navikų prasideda epitelinėse ląstelėse – taip pat kaip ir kiaušidžių vėžys. Net 90% atvejų aptinkami vadinamieji seroziniai, greitai plintantys navikai. Retesniais atvejais vėžys susiformuoja jungiamajame audinyje (sarkomos).
Rizikos veiksniai
- Amžius – daugiau nei pusė pacienčių būna vyresnės nei 63 metų.
- Kilmės ypatumai – didesnė rizika nustatyta tam tikrų etninių grupių atstovėms.
- Paveldimumas – jeigu mama, sesuo ar dukra sirgo krūties, kiaušidžių ar kiaušintakių vėžiu, rizika jum padidėja.
- BRCA genų mutacijos – tam tikri genetiniai pokyčiai reikšmingai didina vėžio tikimybę.
- Įgimti sindromai, tokie kaip Lynch ar Peutz-Jeghers, bei endometriozė.
- Reprodukcinė istorija – didesnė grėsmė moterims, kurios niekada nebuvo nėščios arba pirmą vaiką pagimdė vėliau nei 35 m.
- Ankstyva pirmoji menstruacija ir vėlyva menopauzė.
- Nutukimas – ypač jei antsvoris prasidėjo jaunystėje.
Kaip nustatoma ši liga?
Ankstyvomis ligos stadijomis ryškių požymių dažniausiai nėra, tad dažnai augliai aptinkami per profilaktinius dubens tyrimus. Tik patikros metu aptikus pakitimų gali būti paskirti išsamesni tyrimai:
- Kraujo tyrimai: dažniausiai tiriamas vėžio žymuo CA-125, tačiau jo padidėjimas gali būti susijęs ir su kitais sutrikimais, ypač menopauzės metu.
- Vaizdiniai tyrimai: transvaginalinis ultragarsas, kompiuterinė tomografija (KT), magnetinio rezonanso tomografija (MRT), pozitronų emisijos tomografija (PET) leidžia įvertinti kiaušintakių ir kiaušidžių būklę, aptikti cistas ar auglius.
Norint patvirtinti diagnozę, būtina tirti skysčio ar audinio mėginius. Atliekamos šios procedūros:
- Tyrimo tikslui gali būti atliekama tyrimo operacija – pilvo ar laparoskopinė, kartais pasitelkiamos robotizuotos technologijos. Jos metu paimami mėginiai iš kiaušintakių, kiaušidžių ar limfmazgių.
- Paracentezė – pilvo ertmėje susikaupusio skysčio mėginio paėmimas.
- Biopsija – vėžio audinio mėginio paėmimas, dažniausiai vadovaujantis ultragarsu ar KT tyrimais.
Ligos stadijos
Nustačius diagnozę, gydytojas įvertina, kiek vėžys išplitęs – tai vadinama stadijavimu. Jis leidžia tiksliau suplanuoti gydymą ir įvertinti prognozę.
- 1 stadija – vėžys apima vieną arba abu kiaušintakius.
- 2 stadija – be kiaušintakių pažeidžiami ir aplinkiniai dubens organai audiniai.
- 3 stadija – auglys persimetęs už dubens ribų, paveikęs limfmazgius ar kitus artimus organus.
- 4 stadija – vėžys išplitęs į tolimus organus, pavyzdžiui, kepenis, plaučius ar smegenis.
Dažnai vartojami ir papildomi apibūdinimai: vietinis, regioninis (pažeisti aplinkiniai pilvo organai ar limfmazgiai), tolimas (vėžys išplitęs toliau nuo pirminės vietos).
Gydymo galimybės
Individualaus gydymo planas priklauso nuo ligos stadijos ir paciento būklės. Gali būti taikomos šios priemonės:
- Chirurginis gydymas: dažniausiai šalinama gimda, abu kiaušintakiai ir kiaušidės, kartais būtina pašalinti ir kitus pažeistus organus bei audinius. Jei leidžia situacija, pašalinamas tik auglys – tokiu atveju išlieka galimybė pastoti.
- Vaistinis gydymas: gali būti skiriama chemoterapija, kuri taikoma prieš operaciją (kad susitrauktų auglys) arba po jos (vadinamasis adjuvantinis gydymas). Kai kada vaistai į pilvo ertmę leidžiami operacijos metu – tai vadinama hiperterminė intraoperacinė chemoterapija.
- Taikinių terapija: naudojant specifinius vaistus siekiama stabdyti pakeistų vėžio ląstelių augimą, kuo mažiau pažeidžiant sveikus audinius.
- Imunoterapija: kai nustatomos tam tikros genų mutacijos (pavyzdžiui, su Lynch sindromu), gali būti taikomi imunoterapiniai vaistai.
- Klinikiniai tyrimai: siūloma dalyvauti naujų gydymo būdų tyrimuose.
- Paliatyvi pagalba: padeda kontroliuoti ligos simptomus, užtikrinti kuo geresnę savijautą ir išvengti gydymo komplikacijų.
Kaip galima sumažinti riziką?
Ypatingą dėmesį turėtų atkreipti tos moterys, kurių šeimos nariai sirgo krūties, kiaušidžių ar kiaušintakių vėžiu arba nustatyta BRCA genų mutacija. Tokiais atvejais rekomenduojama išsitirti dėl BRCA genų – jei pokyčiai aptinkami, pašalinant kiaušides ir kiaušintakius rizika susirgti šiais vėžiais sumažėja net iki 96%.
Taip pat padeda šios prevencinės priemonės:
- Hormoninė kontracepcija (tabletes ar implantai), išskyrus atvejus, kai yra padidėjusi krūties vėžio rizika dėl BRCA mutacijų.
- Kiaušintakių perrišimas arba pašalinimas.
- Nehormoninės priemonės menopauzės simptomams kontroliuoti.
- Rūkymo atsisakymas, alkoholio ribojimas.
- Subalansuota mityba, fizinis aktyvumas.
- Sveiko kūno svorio palaikymas.
- Kūdikio žindymas.
Ligos prognozė ir eiga
Po gydymo apie 80% pacienčių pasiekia remisiją – nevystoma jokių ligos požymių. Ankstyvoms stadijoms būdingas 25% atkryčio dažnis, o pažengusiose stadijose liga atsinaujina iki 80% atvejų.
Ypatingai svarbios reguliarios patikros po gydymo, ypač pirmuosius penkerius metus. Jei buvo nustatyta pažengusi liga, rekomenduojamos viso gyvenimo trukmės kontrolės. Apsilankymų metu svarbu informuoti gydytoją apie bet kokius naujus simptomus ar savijautos blogėjimą. Taip pat gydytojas gali padėti spręsti ilgalaikių šalutinių reiškinių valdymą ir rekomenduoti pagalbos grupes.
Penkerių metų išgyvenamumo rodikliai
- Lokalizuotas navikas: 94% tikimybė išgyventi penkerius metus.
- Regioninis išplitimas: apie 53%.
- Tolimas išplitimas: 44%.
Kada būtina kreiptis į gydytoją?
- Jei apčiuopiate gumbą ar masę pilvo ar dubens srityje.
- Jaučiate stiprų, kasdienybę trikdantį skausmą pilve, dubenyje ar nugaros srityje.
- Pastebėjote staigų, nepaaiškinamą svorio kritimą.
- Atsirado neįprastų, kartais kraujingų makšties išskyrų.
Klausimai, kuriuos verta aptarti su gydytoju
- Kokia mano ligos stadija?
- Kokios gydymo galimybės tinkamiausios mano situacijoje?
- Kokių šalutinių reiškinių ar rizikų turėčiau tikėtis?
- Ar man ar mano šeimai verta išsitirti dėl BRCA mutacijų?
- Kokių pokyčių galiu imtis, kad saugočiau savo sveikatą?
- Kokius požymius turėčiau stebėti kaip galimus komplikacijų ženklus?
