2009-ieji man tapo tikrai permainingi: pradėjau naują darbą, persikėliau į naują miestą, pavasarį susituokiau, o rudenį, sulaukęs 60-ies, išgirdau netikėtą diagnozę – dauginė mieloma.
Iš pradžių kankino nugaros skausmai, kuriuos priskyriau važiavimui dviračiu. Visgi tyrimai, kuriuos paskyrė gydytojas, atskleidė – stuburo slanksteliuose matyti židiniai, o vienas iš jų net buvo įgriuvęs. Tai buvo aiškus signalas, kad reikia skubios pagalbos.
Gulėjau ligoninėje, bendravau su onkologu, kuris, apžiūrėjęs rezultatus, iškėlė įtariamą – dauginė mieloma. Ar žinojau, kas tai? Deja, taip. Prieš keletą metų šios pačios ligos netekau pirmos žmonos – jos gyvenimas nutrūko dramatiškai greitai po diagnozės. Gydytojas buvo šokiruotas, kad man tai pažįstama iš asmeninės patirties.
Poveikis šeimai
Pažintis su tokia liga paveikia visą šeimą. Didžiausias nerimas ne dėl savęs, o dėl vaikų – jie jau kartą išgyveno netektį dėl šios pačios ligos. Atrodo, su kraujo vėžio diagnoze susiduria ne tik pats ligonis, bet ir visi artimiausi žmonės – tarsi sunkumą dalinamės perpus.
Todėl man buvo labai svarbu pranešti – gyvenimas pasikeitė, bet net ir po diagnozės galime kurtis prasmingas, džiaugsmingas akimirkas kartu. Žinojau: aš dar nenuleisiu rankų.
Gydymo kelias
Iškart po diagnozės pradėjau chemoterapiją. 2010 metų sausį perėjau kamieninių ląstelių transplantaciją. Visa tai vyko ten, kur ir gyvenau. Prieš akis laukė ilgas kelias – bet turėjau daugybę stiprybės šaltinių: grįžau į darbą beveik iškart, palaikė šeima, draugai, naujoji žmona, bendruomenė. Gydytojai padėjo suprasti, kad esu ne skaičius, o visavertis žmogus.
Gyvenimas su liga ir viltis
Dauginė mieloma priklauso tai mažumai kraujo vėžių, kurių visiškai išgydyti šiuo metu dar negalima. Tačiau medicina žengia į priekį. Skirtumas tarp gydymo, kai su šia liga susidūrė mano pirmoji žmona ir kai diagnozė buvo man, – milžiniškas. Gydymo naujovės suteikia vis daugiau vilties tiems, kurie gyvena su šia diagnoze.
2014 metų pabaigoje liga vėl pasikartojo, bet atlikus antrą kamieninių ląstelių transplantaciją 2015-ųjų pavasarį, jau keletą metų esu visiškoje remisijoje. Šiuo metu nenaudoju jokio palaikomojo gydymo.
Pilnavertis gyvenimas po diagnozės
Dažnai sakoma – skaitykite statistiką, žiūrėkite skaičius. Aš sakau: neverta. Jūs – ne vidurkis, jūs – išskirtinis žmogus su savo kelione. Svarbu neprarasti humoro jausmo ir neleisti ligai užgožti savo minčių. Jei galvosite tik apie ligą, ji ims viršų.
Sportas ir veikla man tapo tarsi terapija. Po pirmosios transplantacijos prisijungiau prie „Team In Training“ komandos. Jau po metų įveikiau 160 kilometrų dviračiu ir aktyviai prisidėjau prie paramos, skiriamos kraujo ligų tyrimams. Dabar esu šį iššūkį priėmęs penkiskart – manau, tai neatsiejama mano gydymo dalis.
Aktyvus gyvenimas tęsiasi
Šiandien – man 68-eri. Dirbu visą darbo dieną, sportuoju su dviračiu net kelis kartus per savaitę, mėgstu žvejoti ir leisti laiką gamtoje. Mano šeima aktyvi ir bendruomeniška, kasdien džiaugiamės gyvenimo akimirkomis. Tie, kurie mane mato plačiau nepažindami istorijos, net neįtartų, per ką esu praėjęs – daugelis sakytų, jog esu pavyzdys sveiko ir aktyvaus amžininko.
Bendravimas ir parama
Kviečiu kiekvieną, kas susidūrė su dauginės mielomos diagnoze – pasikalbėkite su žmonėmis, kurie yra patyrę tą patį. Yra ir palaikymo programų, kurios sujungia dabar sergančius su tais, kurie jau gali pasidalinti savo patirtimi ir patarimais.
Girdėti, kad nėra vaisto nuo šios ligos, – labai sunku. Tačiau kontaktas su tais, kurie kasdien gyvena visavertiškai, įkvepia stiprybės nepasiduoti. Būtent ši bendrystė ir viltis padeda neprarasti gyvenimo skonio.
