Susiję įrašai
Pradėti daugiau judėti dažniausiai lengviausia nuo paprasto plano, kuris atitinka jūsų dabartinę savijautą ir sveikatos būklę. Prieš keičiant fizinio aktyvumo įpročius, ypač jei sergate onkologine liga ar taikomas gydymas, pagal dabartines medicinos žinias verta pasitarti su gydytoju – tai padeda saugiau pasirinkti krūvį ir išvengti nereikalingų rizikų.
- 1.Kaip pradėti fizinį aktyvumą
- 2.Kokios fizinio aktyvumo rūšys gali tikti
- 3.Ar mankšta gali palengvinti savijautą gydantis plaučių vėžį
- 4.Kaip suprasti, koks krūvis yra saugus gydymo metu
- 5.Tikslo nustatymas: į ką orientuotis
- 6.Ar verta samdyti asmeninį trenerį
- 7.Saugaus sportavimo patarimai sergant plaučių vėžiu
Kaip pradėti fizinį aktyvumą
Pirmas žingsnis – įvertinti galimus ribojimus. Medicinos praktikoje dažnai pabrėžiama, kad skirtingi žmonės turi nevienodą fizinio krūvio toleranciją: ją gali lemti bendra sveikata, lėtinės ligos, gydymas, mažakraujystė ar kiti veiksniai.
Jei iki šiol gyvenote sėsliai, dažniausiai rekomenduojama pradėti nuo vaikščiojimo. Pavyzdžiui, 20–30 minučių per dieną daugeliui yra realistiška ir pakankamai švelni pradžia. Svarbiausia – reguliarumas, o krūvį galima didinti palaipsniui.
Išlaikyti motyvaciją neretai padeda paprasti sprendimai: klausytis muzikos ar įrašų vaikštant, planuoti aktyvumą tuo pačiu paros metu, žymėtis pasiektą pažangą.
Kokios fizinio aktyvumo rūšys gali tikti
Fizinis aktyvumas gali būti labai įvairus, todėl dažnai pavyksta rasti variantą, kuris atitinka savijautą ir pomėgius. Dažniausiai jis apima kelias kryptis:
- ištvermės (aerobinį) krūvį: ėjimą, bėgimą, važiavimą dviračiu, irklavimą ir pan.;
- jėgos pratimus: treniruotes su svoriais arba savo kūno svoriu;
- lankstumą ir judrumą: tempimo, mobilumo pratimus.
Ar mankšta gali palengvinti savijautą gydantis plaučių vėžį
Moksliniai duomenys rodo, kad fizinis aktyvumas daugeliui žmonių gali padėti mažinti nuovargį ir prastesnę emocinę savijautą, įskaitant depresijos simptomus. Sergant vėžiu ir taikant gydymą energijos „rezervas“ neretai sumažėja – tai gali būti susiję tiek su pačia liga, tiek su gydymo poveikiu, taip pat su kitomis būklėmis, pavyzdžiui, mažakraujyste.
Klinikinė patirtis leidžia manyti, kad jei nėra reikšmingų apribojimų dėl mažakraujystės ar didelės ligos naštos, tinkamai parinktas ir kontroliuojamas fizinis krūvis dažnai prisideda prie geresnės savijautos, ypač kalbant apie nuovargį ir emocinę būklę.
Kaip suprasti, koks krūvis yra saugus gydymo metu
Tinkamiausias pratimų tipas ir intensyvumas paprastai parenkamas individualiai. Daugeliui žmonių fizinio krūvio metu tam tikras dusulys yra įprastas ir gali būti „normalus“ iki priimtinos ribos.
Vis dėlto svarbu stebėti, kokius signalus siunčia kūnas. Reikėtų sumažinti intensyvumą, jei atsiranda kiti nerimą keliantys pojūčiai, pavyzdžiui:
- krūtinės diskomfortas;
- svaigimas, silpnumas, alpimo pojūtis.
Tai dažnai reiškia, kad pasirinktas krūvis šiuo metu yra per didelis. Tokiu atveju tikslinga grįžti prie lengvesnio tempo, kad liktų tik lengvas dusulys, kuris gali būti priimtinas, tačiau neatsirastų pavojingų simptomų.
Taip pat nereikėtų treniruotis per skausmą. Raumenų ar sąnarių skausmas gali rodyti, kad intensyvumas ar technika netinkami, todėl krūvį verta koreguoti.
Tikslo nustatymas: į ką orientuotis
Fizinio aktyvumo tikslai beveik visada priklauso nuo žmogaus situacijos: pradinio fizinio pasirengimo, gydymo etapo, gretutinių ligų, kasdienės savijautos.
Praktiniu požiūriu naudinga stebėti, kaip reaguoja organizmas. Širdies susitraukimų dažnis (pulsas) gali padėti suprasti, kiek intensyviai dirba kūnas. Įprastai siekiama vengti tiek per didelio krūvio (kai pulsas tampa per aukštas), tiek per mažo, kai organizmas beveik negauna treniruojančio poveikio. Jei atsiranda simptomų, saugiau sumažinti intensyvumą ir pasirinkti lengvesnį variantą.
Ar verta samdyti asmeninį trenerį
Jei leidžia galimybės, asmeninis treneris daugeliui žmonių gali būti naudingas sprendimas. Toks specialistas dažniausiai padeda:
- susidėlioti realistišką planą ir laikytis režimo;
- išlaikyti nuoseklumą ir atsakomybę, kai motyvacija svyruoja;
- prižiūrėti pratimų atlikimo techniką, kad sumažėtų traumų rizika.
Kad bendradarbiavimas būtų saugus, pagal dabartines medicinos žinias rekomenduojama prieš pradedant programą pasitarti su gydytoju, o treneriui aiškiai pasakyti apie svarbiausius dalykus: taikomą gydymą, galimus apribojimus, savijautos svyravimus ir konkrečius tikslus. Tuomet visi sprendimai dėl krūvio bus labiau suderinti su jūsų situacija.
Saugaus sportavimo patarimai sergant plaučių vėžiu
Saugumas yra ypač svarbus, nes net nedidelės traumos gali ilgam sumažinti judėjimą ir apsunkinti grįžimą prie rutinos. Todėl krūvį vertėtų rinktis taip, kad jis būtų prognozuojamas ir valdomas.
Dažniausiai ištvermės pratimai (pavyzdžiui, ėjimas) ir tempimo pratimai yra santykinai saugūs net ir atliekami vienumoje, jei savijauta gera.
Atliekant jėgos pratimus, ypač su didesniais svoriais (pvz., štanga ar hanteliais), praktiškiau pasirūpinti, kad šalia būtų kitas žmogus, galintis padėti, jei prireiktų. Tai ypač aktualu pratimams, kuriuose nesėkmės atveju galima įstrigti po svoriu arba staiga prarasti jėgas.
Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo konsultacijos. Jei gydymo metu keičiasi savijauta, atsiranda naujų simptomų ar kyla abejonių dėl saugaus krūvio, tikslinga aptarti tai su jus prižiūrinčia gydymo komanda.
