Prieširdžių virpėjimas, arba AFib, yra širdies ritmo sutrikimas, kai viršutinės širdies kameros (prieširdžiai) ima plakti netaisyklingai ir dažnai per greitai. Dėl nesuderintos elektrinės veiklos širdyje vietoj sklandaus signalo perdavimo kyla daug įvairių impulsų vienu metu, todėl sutrinka širdies darbas. Ši būklė sukelia chaotišką, per greitą virpėjimą, dėl kurio širdis nebegali efektyviai pumpuoti kraujo iš prieširdžių į skilvelius, o pastarieji taip pat ima plakti netolygiai. Toks širdies plakimas pastebimas net ir paprasčiausiame elektrokardiogramoje.
Prieširdžių virpėjimo esmė
Virpėjimu metu širdies elektriniai impulsai tampa panašūs į orkestrą be dirigento – kai nėra aiškaus vadovo, kyla triukšmas ir sutrikęs ritmas. Kaip rezultatas, širdis praranda veiklos darną, gali susidaryti kraujo krešulių, dėl ko didėja insulto ar širdies nepakankamumo grėsmė. Todėl labai svarbu atpažinti simptomus ir kiek įmanoma greičiau kreiptis į gydytoją, kad būtų galima laiku suvaldyti riziką ir išvengti komplikacijų.
Prieširdžių virpėjimo simptomai
- Skausmas ar spaudimas krūtinėje
- Dusulys, sunku kvėpuoti net nedidelio fizinio krūvio metu
- Labai greitas ar nelygus širdies plakimas (palpitacijos), tarsi „drugeliai” ar „žuvis” krūtinėje
- Svaigimas, galvos sukimasis
- Staigus jėgų praradimas, didelis nuovargis
- Prarastas sąmonės jausmas arba praradimai (sinkopė)
Kokios būna priežastys?
Prieširdžių virpėjimas atsiranda, kai pasikeičia širdies audinio struktūra arba elektrinė sistema. Šiuos pokyčius lemia įvairios širdies ir kitos ligos:
- Išeminė širdies liga, vožtuvų pažeidimai, širdies nepakankamumas
- Aukštas kraujospūdis, nutukimas, padidėjusi skydliaukės funkcija, lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas, miego apnėja
- Paveldimi genetiniai pokyčiai, kuriuos sieja naujausi moksliniai tyrimai
- Chirurginės širdies operacijos ar atsigavimas po sunkių, net ir ne su širdimi susijusių, operacijų
Kas didina riziką?
- Amžius: po 65 metų rizika sparčiai didėja
- Pernelyg gausus alkoholio vartojimas, įskaitant persigėrimus ar nuolatinį viršijimą rekomenduojamos normos
- Sunkios ligos ir būklės, dėl kurių prireikia gydymo ligoninėje (pvz., sepsis, sunkios infekcijos)
- Neaktyvus gyvenimo būdas, fizinio aktyvumo trūkumas
- Ilgas ir labai intensyvus sportavimas (ilgalaikės ištvermės treniruotės kasdien bent 3 valandas)
Kaip nustatomos diagnozės?
Diagnozuoti prieširdžių virpėjimą padeda įvairūs tyrimai. Dažniausiai skiriama elektrokardiograma, kurios metu užfiksuojami širdies elektriniai impulsai ir galima tiksliai matyti, ar širdies ritmas sutrikęs. Papildomai gydytojas gali:
- Atlikti fizinę apžiūrą, išanalizuoti ligos istoriją
- Paskirti kraujo tyrimus ieškant kitų būklių, lemiančių AFib ar galinčių paveikti gydymą
- Skirti echoskopiją (širdies ultragarso tyrimą), vertinant širdies struktūrą ir funkciją
- Prašyti nešioti ilgalaikį širdies ritmo stebėjimo prietaisą (pvz., Holter stebėjimą), kuris fiksuoja širdies elektrinę veiklą įprastos kasdienės veiklos metu
Prieširdžių virpėjimo vystymosi etapai
- Pirmoji stadija – didesnė rizika: turite tam tikrų rizikos veiksnių, tokių kaip aukštas kraujospūdis, diabetas, nutukimas, miego apnėja, piktnaudžiavimas alkoholiu ar amžius virš 65 metų.
- PriešAFib (Pre-AFib): širdyje prasideda elektrinės veiklos ar struktūros pokyčiai, pvz., prieširdžių tachikardija, „flutteris” arba padidėję prieširdžiai.
- Prieširdžių virpėjimas: nustatomas elektrokardiogramoje. Simptomai gali ateiti ir praeiti, būdingi skirtingi pogrupiai: epizodiniai – trumpi priepuoliai, kurie praeina savaime; ilgalaikiai – trunkantys daugiau nei savaitę ir reikalaujantys gydymo; nuolatiniai – neišnykstantys ilgiau nei metus; po sėkmingos abliacijos – kai AFib laikinai pasitraukia po specialios procedūros, bet gali sugrįžti.
- Nuolatinis (Permanent AFib): AFib išlieka pastoviai, gydymas jau nebesiekia atkurti normalaus ritmo, o orientuojamasi į komplikacijų rizikos mažinimą.
Gydymo galimybės
Prieširdžių virpėjimo gydymas dažnai reikalauja kelių metodų derinio, priklausomai nuo ligos stadijos ir individualios situacijos. Dažniausiai taikomi šie sprendimai:
Gyvenimo būdo pokyčiai
- Siekti optimalios kūno masės
- Riboti alkoholį
- Atsisakyti tabako
- Aktyviai sportuoti pagal širdies galimybes, bet nepersitempti
- Efektyviai gydyti kitas ligas, didinančias AFib riziką – pvz., aukštą kraujospūdį, nutukimą, cukrinį diabetą, obstrukcinę miego apnėją
Vaistai
Priklausomai nuo poreikio, gydytojas gali paskirti šiuos vaistus:
- Kraują skystinantys vaistai (geriamieji antikoaguliantai, pavyzdžiui: apiksabanas, rivaroksabanas, dabigatranas, edoksabanas, o kai kuriais atvejais – varfarinas), kurie mažina insulto riziką.
- sirdies ritmą ar dažnį reguliuojantys vaistai: karvedilolis, digoksinas, diltiazemas, metoprololis, verapamilis.
- Vaistai, padedantys atkurti reguliarią (sinusinę) širdies veiklą: amiodaronas, dofetilidas, dronedaronas, flekainidas, propafenonas.
Minimali invazinė ar chirurginė intervencija
- Kateterinė abliacija: per kraujagysles į širdį įvedami specialūs kateteriai, kuriais sukuriamas mažas randas, blokuojantis nenormalias elektrines sroves ir padedantis širdžiai atgauti tinkamą ritmą. Dažniausiai atliekama plaučių venų izoliacijos abliacija.
- Maze procedūra: chirurginės abliacijos rūšis – širdies audinyje sukuriamos randų „juostos”, kurios kaip labirintas užkerta kelią klaidingų impulsų plitimui. Dažniausiai atliekama kartu su kitomis širdies operacijomis.
- Kardioversija: gydytojo taikoma elektros šoko ar vaistų pagalba rytmui atkurti.
- Kairiojo prieširdžio ausytės uždarymas: jei negalite vartoti kraują skystinančių vaistų, įstatomas specialus įtaisas, sumažinantis kraujo krešulių susidarymo riziką.
Gyvenimas su prieširdžių virpėjimu
Dauguma įpročių, kurie padeda išvengti šios būklės, svarbūs ir ją jau turint. Subalansuota mityba bei kasdienė bent 30 minučių trukmės aktyvi veikla padeda stiprinti širdį. Jei sunku organizuoti užsiėmimus, verta juos skaidyti į trumpesnes atkarpas. Atsisakyti tabako ir alkoholio taip pat naudinga.
Labai svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų, reguliariai lankytis pas specialistą ir pranešti apie bet kokius naujus, netikėtus simptomus ar sveikatos pokyčius. Kiekvieno vizito metu verta turėti sąrašą vartojamų vaistų, kad galėtumėte jį parodyti gydytojui ar, esant reikalui, greitosios pagalbos medikams.
Nepamirškite, jog medikamentai, maisto papildai ar nereceptiniai vaistai gali daryti įtaką širdies ritmui, tad visada pasitarkite su gydytoju prieš pradėdami vartoti ką nors naujo.
Prognozė ir tikėtina gyvenimo trukmė
Nors prieširdžių virpėjimas laikomas lėtine būkle ir visiško išgijimo tikėtis nereikėtų, kai kuriais atvejais (ypač esant epizodiniams AFib priepuoliams) širdis gali grįžti prie normalaus ritmo savaime. Ilgalaikiai ar nuolatiniai atvejai dažniausiai reikalauja nuolatinio gydymo bei priežiūros. Tinkamai valdant AFib, galima ilgiau išvengti insulto ir turėti geresnę gyvenimo kokybę.
Remiantis naujausiais duomenimis, diagnozė gali turėti įtakos vidutinei gyvenimo trukmei – kuo jaunesniame amžiuje nustatomas AFib, tuo daugiau metų gyvenimo prarandama lyginant su bendraamžiais be šio ritmo sutrikimo. Statistiškai, AFib diagnozavus 30 metų amžiaus, vidutinė gyvenimo trukmė siekia apie 72 metus (apie 11 metų trumpiau nei įprastai). 50 metų pacientams – apie 75 metus, o 70 metų amžiaus – apie 82 metus.
Tačiau svarbu nepamiršti – kiekvieno žmogaus situacija individuali. Bendradarbiaudami su gydymo komanda ir rūpindamiesi bendra sveikata, galite užtikrinti ilgesnį ir kokybiškesnį gyvenimą.
Sveikatos ir gyvenimo būdo ekspertė, specializuojanti įvairiose srityse nuo mitybos ir sporto iki psichologijos ir odontologijos. Ji dalijasi straipsniais apie sveiką maistą, sporto programas, ligų prevenciją bei gydymo būdus. Karolina taip pat analizuoja psichologinius aspektus, tokius kaip streso valdymas ar emocinė gerovė, bei pateikia mokslu grįstus patarimus. Jos tikslas – padėti skaitytojams gyventi sveikiau, laimingiau ir sąmoningiau.
