Vaikų oda – itin jautri, todėl viso augimo metu gali pasireikšti įvairios jos būklės. Apsilankymų pas gydytojus dėl odos problemų skaičius tarp vaikų kasmet siekia milijonus, nes skundų spektras išties labai platus: nuo virusinių bėrimų, alerginių reakcijų, iki lyg iš niekur atsiradusių apgamų ar nuolat kartojamų iššutimų.
Dažniausiai pasitaikančios odos būklės vaikystėje
Vaikų oda dažnai reaguoja žaibiškai – kartais pakanka naujo skalbiklio ar maisto produkto, ir mažylį jau puošia nedideli spuogeliai, raudonos dėmelės ar ištisos bėrimo bangos. Įvairios odos ligos ar būklės gali varginti nuo kūdikystės iki paauglystės. Dažniausios – dilgėlinė, karpos, spuogai, įvairūs bėrimai, apgamai, egzema.
Dažniausi bėrimų tipai
Bėrimai kūdikiams ir vaikams gali atsirasti dėl įvairių priežasčių: alerginių reakcijų, virusų, bakterijų ar grybelinių infekcijų. Kiekvienas bėrimo tipas pasižymi kiek kitokiu vaizdu ir priežastimis.
- Dermatitas. Tai – bendrinis terminas įvairiems odos uždegimams apibūdinti. Dermatitas ima varginti, kai oda parausta, sausėja, pasidaro šiurkšti ar niežti. Plačiausiai pasitaiko vystymo dermatitas (iššutimas), lopšelio seborėjinis dermatitas („pienligė“), atopinis dermatitas (egzema), kontaktinis dermatitas.
Kas yra iššutimas?
Iššutimą dažniausiai pastebi kūdikių tėvai. Ilgai būnant drėgname vystykle, oda sudirginama – tai atveria kelią grybelinėms ar bakterinėms infekcijoms. Kad to išvengtumėte, vystyklus reikėtų kuo dažniau keisti, leisti odai pakvėpuoti ir naudoti apsauginius kremus su cinku ar vazelinu.
- Lopšelio seborėjinis dermatitas. Tai gelsvos pleiskanojančios nuosėdos ant kūdikio galvos odos ar paraudimai. Jos susidaro dėl sustiprėjusio riebalinių liaukų darbo. Plovimas švelniu šampūnu ir lengvas šukavimas padeda numušti pleiskanas.
- Egzema. Kitaip žinoma kaip atopinis dermatitas, egzema vaikus dažnai lydi nuo ankstyvos kūdikystės. Oda parausta, šerpetoja, tampa itin jautri įvairiems dirgikliams – ypač tiems, kurie linkę į alergijas. Simptomus dažnai sukelia tam tikri sezonai, šaltas oras ar muilai bei kvapnios vonios priemonės. Geriausia padėti odai – ją drėkinti po maudynių, laikytis švelnios higienos.
- Kontaktinis dermatitas. Uždėjus ant odos naują priemonę ar susidūrus su augalais, dažikliais, medikamentais, ant vaiko odos gali atsirasti nemalonių, niežtinčių raudonų plotų. Dažniausiai užtenka vengti alergeno ir naudoti specialius raminančius kremus ar paskirtus vaistinius tepalus.
Virusinės odos infekcijos ir jų bėrimai
Mokyklinio ar darželio amžiaus vaikai dažnai „parsineša“ virusinių infekcijų sukeltų bėrimų. Jie žinomi dėl savo ypatingų požymių ir dažnai praeina savaime.
- Penktoji liga. Tai – „pliaukštelėjusių skruostų“ liga, sukelianti ryškų raudonį ant skruostų, vėliau plintantį į rankas ir kojas. Gali atsirasti silpnas karščiavimas, tačiau daugeliu atveju pakanka palengvinti simptomus antihistaminais ar nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo.
- Rožinė (šeštoji) liga. Ši infekcija pastebima, kai po keletos dienų trunkančio aukšto karščiavimo staiga atsiranda švelnus, rausvas, niežulio nesukeliantis bėrimas, kuris per vieną parą išnyksta.
- Vėjaraupiai. Būdingas visą kūną apimantis niežtintis bėrimas, kuris iš pradžių atrodo tarsi pūslės, vėliau jos šašuoja. Liga praeina pati, o simptomus palengvina antihistamininiai vaistai. Vaikas tampa neužkrečiamu, kai visos pūslės sudžiūsta.
- Tymai ir raudonukė. Abu šie virusai sukelia bėrimus, kurie pirmiausia iškyla ant veido (ypač už ausų, aplink lūpas), vėliau sklinda žemyn. Raudonukės bėrimas paprastai būna rausvesnis ir greičiau praeina. Gydymas – simptominis, tačiau šios ligos efektyviai kontroliuojamos vakcinomis.
- Molluscum contagiosum. Tai – gerybinė virusinė infekcija, kuri pasireiškia mažais kūno spalvos, rausvais ar perliniais, įdubusio centro spuogais. Jie paprastai nėra skausmingi, tačiau gali išlikti ilgai – net kelis mėnesius ar metus.
- Rankų, kojų ir burnos liga. Sukeliama enterovirusų. Pastebimas raudonas bėrimas aplink burną, delnuose ir padose, vėliau gali pavirsti pūslėmis ir net sukelti nemalonių pojūčių burnos gleivinėje.
Bakterinės odos ligos vaikams
Ne tik virusai, bet ir bakterijos kelia rūpesčių – tarp jų dažniausios:
- Skarlatina. Raudoni, šiurkštūs (tarsi švitrinis popierius) odos bėrimai ant kaklo ir krūtinės, linkę plisti. Dažnai liga pradedama karščiavimu, skaudančia gerkle. Būtinas gydymas antibiotikais.
- Impetigo. Dažniausiai aplink burną ar nosį atsirandantys raudoni guzeliai, pūslelės, šašai. Ši liga labiausiai būdinga 2-5 metų vaikams, tačiau pasitaiko visose amžiaus grupėse. Gydymo pagrindas – vietiniai arba geriamieji antibiotikai.
Grybelinės infekcijos
- Grybeliniai odos uždegimai. Viena dažniausiai vaikų odoje pasitaikančių infekcijų – grybelis, nors kai kurie tėvai klaidingai galvoja, kad ją sukelia kirminai. Tipiškas grybelio požymis – apvalios ar ovalios, paraudusios, pšutėjančios dėmės su šviesesniu centru ir šiurkščia, pleiskanota kraštine. Labai dažnai tai sukelia niežulį. Pagrindinis pagalbininkas – priešgrybeliniai vaistai, geriami arba tepami tiesiai ant pažeistos vietos.
Kitos vaikų odos būklės
Dantų dygimo bėrimas
Kai kūdikiui ima kaltis pirmieji dantukai, gausus seilėtekis dažnai sudirgina veido, kaklo ar krūtinės odą – tuomet atsiranda mažų raudonų, iškilių spuogelių. Dantų dygimo bėrimas nėra pavojingas ir dažnai praeina savaime, kai kūdikis ima mažiau seilėtis. Norint sumažinti odos dirginimą, užtenka ją sausinti ir naudoti emolientinius kremus.
Dilgėlinė – kas ją lemia?
Dilgėlinė – tai raudoni ar blyškūs, niežtintys spuogeliai ar iškilimai ant odos, gali būti įvairių formų ir dydžių. Kartais dilgėlinės žiedai primena taikinius ar žiedus, kurių vidurys – kitokios spalvos. Dilgėlinė neretai kartojasi kelias dienas ar net savaites.
Dažniausiai ją provokuoja virusinės infekcijos, tačiau pasitaiko ir alerginių reakcijų į maistą, vaistus, priedus. Kartais užtenka paprasčiausio streso ar net šalčio. Esant dilgėlinei, didžiausią naudą duoda antihistamininiai vaistai.
Karpos vaikystėje
Karpos – tai įvairiose kūno vietose atsirandantys kieti gumburėliai, kuriuos sukelia žmogaus papilomos virusas. Jos dažniausiai pastebimos ant rankų, pirštų, rečiau – ant pėdų, veido, kelių ar net lytinių organų. Karpos dažniausiai praeina savaime, kai vaiko imuninė sistema „susitvarko“ su virusu, tačiau kartais jos gali būti skausmingos ar neestetiškos.
Kūdikio spuogai
Mažyliams gali išberti net ir be aiškios priežasties – tai vadinama kūdikio spuogais. Dažniausiai prasideda veide – ant kaktos, žandų, smakro, akių vokų, neretai išplinta ant kaklo ar krūtinės. Tai siejama su odos atsaku į mieles ir kitus aplinkos veiksnius. Daugeliu atvejų šie spuogeliai išnyksta per pirmuosius tris gyvenimo mėnesius be jokio gydymo.
Vaikų apgamai ir įgimtos dėmės
Mažyliams būdingos ne tik laikinos odos problemos, bet ir įvairūs apgamai bei įgimtos dėmės. Juos galima suskirstyti į kraujagyslines (raudonas dėmes) ir pigmentines (spalvos pakitimus).
- Kraujagyslinės dėmės – tokioms priskiriami braškiniai hemangiomai, atsirandantys ant veido, galvos, krūtinės ar nugaros. Šios dėmės sudarytos iš smulkių kraujagyslių, dažnai šviesėja arba išnyksta vaikui augant.
- Kaverniniai hemangiomai – tamsesni, giliau odoje išsidėstę, primena spongiozinį patinimą.
- Uosto vyno dėmės – plokščios, ryškiai rausvai violetinės, dažniausiai atsiranda ant veido. Jei neliečiamos, gali tapti ryškesnės ar storėti bėgant metams.
- Lakštinės dėmės – tai matomos pro odą smulkios kraujagyslės, ryškėjančios kaktos, voko, viršutinės lūpos, kaklo ar sprando srityse. Dažniausiai su amžiumi nelieka ryškios.
- Pigmentinės dėmės – apima įgimtus apgamus, kurie dažniausiai būna melsvi ar pilkšvi, kartais panašūs į kraujosruvas – juos dažniausiai matome sėdmenyse ar nugaros apačioje. Kitos pigmentinės dėmės – vadinamosios kavinės spalvos dėmės (café-au-lait), paprastai rusvos, ovalios formos ir dažniausiai nekenksmingos, bet daugybė ar didelis jų dydis gali būti rimtesnių ligų ženklas.
- Apgamai (vadinami nevi) – gali būti smulkūs arba didesni, pavieniai ar grupėmis. Tie, kurie yra nuo gimimo, turi šiek tiek didesnę riziką virsti piktybiniais navikais. Bet kokius įgimtus apgamus būtina stebėti ir, jei reikia, pasikonsultuoti su specialistu.
Odos pokyčiai vaikystėje dažniausiai praeina patys, tačiau jei nerimaujate dėl bėrimo, liemenėlio, apgamo ar kitokio odos pokyčio – verta pasikonsultuoti su gydytoju, kad vaiko oda būtų sveika ir jam nereiktų kentėti nemalonių simptomų.
