Nuolatinio depresinio sutrikimo (PDD), kartais dar vadinamo distimija, atveju žmogus nuolat išgyvena liūdesį, kuris nesitraukia ilgą laiką. Šią būseną gali lydėti ir kiti simptomai, pasireiškiantys kasdien, net ir be aiškios priežasties.
Kaip dažnai pasitaiko nuolatinis depresinis sutrikimas?
Skaičiuojama, kad šis depresijos tipas per pastaruosius metus paveikė maždaug 1,5% suaugusiųjų, o gyvenimo eigoje su šia liga gali susidurti apie 2,5% žmonių. Tai reiškia, jog nors sutrikimas nėra pats dažniausias, jis vis tiek gana ryškus visuomenėje.
Nuolatinio depresinio sutrikimo simptomai
Pagrindinis šios būklės požymis – ilgą laiką trunkanti prislėgta, niūri arba tamsi nuotaika. Tačiau sutrikimas neapsiriboja vien jausminiais pokyčiais – dažnai pasireiškia ir fiziniai, bei socialinio gyvenimo sunkumai.
- Nuolatinis nuovargis, sumažėjęs energijos lygis.
- Beviltiškumo ar menkavertiškumo jausmas.
- Prasta apetito kontrolė: kartais netenkama noro valgyti, kartais padidėja persivalgymo rizika.
- Dėmesio sutrikimai, sunkiau susikaupti.
- Sumažėjęs pasitikėjimas savimi, nuolatinis nepasitenkinimas savimi.
- Darbo ar mokslų rezultatai prastėja, kasdienės užduotys tampa sunkesnės.
- Miego problemos – galima nemiga arba priešingai, norisi miegoti ilgiau nei įprastai.
Kas nulemia nuolatinio depresinio sutrikimo atsiradimą?
Nors tikslios priežastys dar nėra iki galo aiškios, pastebėta, jog nuolatinį depresinį sutrikimą gali lemti sutrikęs smegenų centrų, atsakingų už nuotaiką ir emocijas, tarpusavio bendradarbiavimas. Tai reiškia, kad galvos smegenų dalys ima „nesutarti“, todėl emocijų valdymas tampa nebe toks efektyvus.
Rizikos veiksniai
Moterims ši liga pasitaiko dažniau, taip pat reikšmingą įtaką gali turėti šeimos istorija. Jeigu artimas šeimos narys sirgo ar serga šiuo sutrikimu – padidėja ir jūsų tikimybė jį patirti.
Kaip nustatomas nuolatinis depresinis sutrikimas?
Svarbus pirmas žingsnis – pokalbis su sveikatos priežiūros specialistu. Ši liga diagnozuojama remiantis jūsų pasakojimais apie išgyvenamas emocijas ir pokyčius kasdienėje veikloje. Paprastai gydytojas, o jei reikia – psichologas ar psichiatras, padeda išsiaiškinti, ar simptomai atitinka nuolatinio depresinio sutrikimo kriterijus.
Gydymo galimybės
Šio sutrikimo gydymui dažniausiai derinamos kelios priemonės – vaistai ir psichoterapija. Antidepresantai – tai medikamentai, padedantys sumažinti depresijos intensyvumą, tačiau tam gali prireikti ilgėlesnio vartojimo laiko, tad svarbu laikytis nurodymų ir nenutraukti gydymo anksčiau laiko.
Be vaistų ypač naudinga ir psichoterapija. Dažnai taikoma kognityvinė elgesio terapija, kurios metu specialistas padeda atpažinti neigiamas mintis ir jas pakeisti pozityvesnėmis, taip stiprindamas savęs vertinimą bei kasdienę savijautą.
Ar įmanoma šio sutrikimo išvengti?
Nors nėra būdo visiškai išvengti depresijos, tam tikri sveikos gyvensenos įpročiai gali sumažinti ligos tikimybę arba pagerinti jau esamus simptomus:
- Reguliariai užsiimkite fizinio aktyvumo veiklomis.
- Venkite svaigalų, alkoholio ir kitų žalingų medžiagų.
- Skirkite laiko atsipalaidavimui, pavyzdžiui, meditacijai ar kvėpavimo pratimams.
Ligos eiga ir perspektyvos
Laikantis gydytojo rekomendacijų, skiriant dėmesio psichologinei gerovei, galima valdyti nuolatinį depresinį sutrikimą ir ilgainiui pagerinti gyvenimo kokybę. Tačiau jei simptomai grįžta ar stiprėja, svarbu nedelsti ir vėl kreiptis į specialistus.
Kasdienis gyvenimas su nuolatiniu depresiniu sutrikimu
Esant mintims apie savęs ar kitų žalojimą – būtina kuo skubiau pasipasakoti artimiesiems ar gydytojui. Kuo anksčiau sulauksite pagalbos, tuo greičiau bus galima imtis reikiamų priemonių.
Klausimai, kuriuos pravartu aptarti su gydytoju
- Ar mano simptomai atitinka nuolatinio depresinio sutrikimo požymius, ar tai kita depresijos forma?
- Kokius gydymo metodus siūlote mano situacijoje?
- Ar verta kreiptis į psichologą ar psichoterapeutą?
- Ar vaistai gali pagerinti mano būklę?
- Kiek laiko gali prireikti pastebimiems pokyčiams?
