Staghorn akmuo – tai inkstų akmuo, kuris primena šakotą elnio ragą. Šis itin sudėtingos formos darinys gali užpildyti dalį arba visą inksto geldelę ir jos atšakas. Staghorn akmenys dažniausiai atsiranda po pasikartojančių šlapimo takų infekcijų, tačiau gali išaugti ir iš mažesnių, seniai egzistuojančių akmenų. Dėl savo struktūros jie gali sunkiai blokuoti šlapimo nutekėjimą ir sukelia rimtų sveikatos problemų.
Kaip formuojasi staghorn akmuo
Šie akmenys dažniausiai susiformuoja dėl dažnų šlapimo takų infekcijų, ypač jei bakterijos gamina fermentą ureazę. Tokiu atveju šlapimas tampa mažiau rūgštus, susidaro palankios sąlygos kristalams augti. Dažniausiai staghorn akmenys būna sudaryti iš struvito – magnio, amonio ir fosforo junginio. Tačiau jie gali būti ir iš kalcio oksalato, kalcio fosfato, kalcio karbonato apatito arba mišrūs akmenys.
Svarbu žinoti, kad šių akmenų šakos gali plisti į visas inksto geldelės ir taurelių dalis, užblokuodamos natūralią šlapimo tėkmę. Dėl to didėja inksto spaudimas, mažėja jo funkcija ir išauga inkstų nepakankamumo rizika.
Rizikos veiksniai: kam dažniausiai pasireiškia
Didesnę tikimybę susidurti su staghorn akmenimis turi moterys, žmonės su dažnomis šlapimo takų infekcijomis bei tie, kurių šlapimo takai dėl anatominių pokyčių ar buvusių operacijų pasižymi kitokia sandara. Taip pat riziką didina stuburo smegenų pažeidimai, neurogeninis šlapimo pūslės sutrikimas ir ilgalaikis kateterio naudojimas.
Kaip staghorn akmuo veikia organizmą
Kai staghorn akmuo užkerta kelią šlapimui laisvai cirkuliuoti iš inksto, gali vystytis inksto geldelės ir taurelių pabrinkimas (caliectasia). Net dalinis akmens uždegimas sulėtina šlapimo nutekėjimą, sukelia patinimą ir puikias sąlygas uždegimui ar net inkstų nepakankamumui.
Staghorn akmens simptomai
- Dažnai kyla temperatūra (karščiavimas).
- Gali skaudėti šoną tarp šonkaulių ir klubo srities.
- Šlapime dažnai būna kraujo (hematurija).
- Kartais pasirodo pūlių šlapime (piurija).
- Žmogus greitai pavargsta, jaučia silpnumą.
Pagrindinės priežastys
Staghorn akmenų formavimąsi dažniausiai lemia lėtinės šlapimo takų infekcijos, ypač jei infekcijos metu bakterijos gamina ureazę, kuri keičia šlapimo cheminę sudėtį. Taip pat prie jų susidarymo prisideda:
- Netipinė inkstų ar šlapimo takų sandara.
- Šlapimo takų obstrukcijos (užsikišimai).
- Ilgalaikis šlapimo pūslės kateterio naudojimas.
- Anksčiau darytos šlapimo takų nukreipimo operacijos.
- Neurogeninis pūslės veiklos sutrikimas.
- Seni, ilgainiui nepašalinti inkstų akmenys.
Kaip nustatomas staghorn akmuo
Pagrindinis tyrimas – inkstų rentgenograma, nes staghorn akmuo dažniausiai būna aiškiai matomas. Jei reikia detalesnės informacijos apie akmens padėtį ar dydį, atliekama kompiuterinė tomografija (KT).
Pagrindiniai gydymo būdai
Staghorn akmenų gydymas paprastai reikalauja chirurginės intervencijos – būtina pašalinti visą akmenį, kad likę fragmentai nesukeltų naujų uždegimų ar akmenų susidarymo.
Percutaneous nephrolithotomy (PCNL)
PCNL – viena dažniausių procedūrų, skirtų pašalinti per didelius inkstų akmenis. Atliekamas mažas pjūvis nugaroje, per jį įvedami instrumentai ir kamera, leidžianti tiesiogiai pašalinti ir susmulkinti akmenį. Po procedūros paprastai kelioms dienoms įvedamas laikinas drenas ar šlapimtakių stentas, kuris padeda šlapimui nutekėti ir skatina gijimą.
Ureteroskopija
Ureteroskopijos metu per natūralius takus (šlaplę ir šlapimtakį) iki inksto įterpiami labai smulkūs instrumentai. Tai leidžia gydytojui pašalinti akmenį be pjūvių. Yra speciali šios procedūros atmaina – lanksti ureteroskopija (dar vadinama retrogradine intrarenaline chirurgija), kuri taikoma mažesniems akmenims šalinti.
Kombinuota terapija ir kiti gydymo metodai
Kartais gali būti derinamas kelių metodų naudojimas. Taip pat taikomos įvairios litotripsijos rūšys (pvz., lazerinė), kurios leidžia akmenį susmulkinti. Svarbu žinoti, kad visi gydymo būdai gali palikti labai smulkių akmens fragmentų, todėl laikantis gydytojo rekomendacijų po procedūros skiriami antibiotikai ir vaistai nuo skausmo. Procedūrų metu galimas kraujavimas, taip pat nedidelis infekcijos pavojus.
Kaip apsisaugoti nuo staghorn akmenų pasikartojimo
Sumažinti riziką po gydymo galima laikantis gydytojo paskirto mitybos plano, kai kuriais atvejais vartojant ureazės aktyvumą slopinančius preparatus ar profilaktiškai vartojant antibiotikus šlapimo takų infekcijų prevencijai. Tinkama prevencija ir kontrolė padeda apsaugoti inkstus nuo naujų akmenų susidarymo.
Prognozė ir gyvenimo kokybė
Po sėkmingo gydymo galima vėl šlapintis įprastai, dažniausiai išnyksta skausmas. Vis dėlto, staghorn akmuo gali formuotis dar kartą, todėl svarbu reguliariai lankytis pas gydytoją. Negydant akmens, gresia rimtos komplikacijos, tarp jų:
- Xantogranuliomatozinis pielonefritas – sunkus inksto uždegimas, galintis sukelti sepsį.
- Kalkių praplėtimas (caliectasia) – inksto taurelių patinimas dėl užsilaikiusio šlapimo.
- Inkstų nepakankamumas – inkstai praranda gebėjimą filtruoti toksinus, o tai gali būti gyvybei pavojinga.
- Urosepsis – apimanti visą organizmą šlapimo takų infekcija.
Dalis pacientų, negalintys atlikti chirurginių procedūrų, gyvena su konservatyvia terapija ir nuolatine gydytojo priežiūra.
Atsigavimo laikas po gydymo
Kiek truks atsigavimas po gydymo, priklauso nuo taikyto metodo. Po atvirų operacijų sveikimas gali užtrukti ilgiau, o po minimaliai invazinių procedūrų namo grįžtama tą pačią dieną. Gydytojas tiksliai informuos, kada bus galima grįžti prie įprastos veiklos ar kilnoti sunkesnius daiktus.
Kada svarbu kreiptis į medikus
- Jei jaučiate stiprų skausmą ar jis stiprėja.
- Pakyla kūno temperatūra, atsiranda šaltkrėtis.
- Pastebite nemažėjantį ar gausėjantį kraujavimą.
- Negalite pasišlapinti.
Net po operacijos ar gydymo svarbu stebėti sveikatos būklę ir iš karto reaguoti į bet kokius simptomus – tai padės išvengti komplikacijų ir greičiau grįžti prie visaverčio gyvenimo.