Trichotilomanija – tai sutrikimas, kai žmogus nevalingai ar nuolat drasko, traukia savo plaukus, dažniausiai nuo galvos, blakstienų, antakių ar kitų kūno vietų. Ši būsena priklauso obsesinių-kompulsinių sutrikimų grupei, tačiau turi ir savitų bruožų. Esant dideliam sutrikimo sunkumui, jis gali stipriai paveikti žmogaus savijautą, savigarbą ir kasdienį gyvenimą.
Kas išskiria trichotilomaniją?
Trichotilomanija daugiausiai pasireiškia vaikams ir paaugliams. Mažiems vaikams ši būklė dažniausiai trumpalaikė, dažnai pranyksta savaime. Tačiau rimtesnė ligos forma neretai prasideda 10–13 metų amžiaus. Tarp vaikų ji pasitaiko panašiai dažnai tiek berniukams, tiek mergaitėms. Suaugusiųjų tarpe moterys šiuo sutrikimu serga kur kas dažniau nei vyrai.
Remiantis moksliniais duomenimis, trichotilomaniją bent kartą gyvenime patiria nuo 0,5% iki 3,4% suaugusiųjų.
Kaip sutrikimas pasireiškia kūnui?
Trichotilomanija pasireiškia tuo, kad žmogus nuolat rauna ar laužo atskirus plaukelius, dažnai toje pačioje vietoje. Dažniausiai plaukai traukiami nuo galvos, taip pat – nuo blakstienų, antakių ar gaktos srities. Iš plaukų šalinimo vietų ilgainiui gali atsirasti nuplikę lopinėliai. Taip pat dažnai pažeidžiama oda ir po oda esantys audiniai, ypač jei naudojamos priemonės, kaip pincetai ar kiti įrankiai. Gydymui kartais prireikia net odos persodinimo. Jei pažeidžiama plauko folikulė, plaukai gali nebeataugti.
Neretai išdraskyta oda užgyja palikdama randus ar nuolatinius nuplikimus. Gana daug žmonių, kenčiančių nuo šio sutrikimo, nesikreipia pagalbos, nes jaučia gėdą ar gilią vidinę įtampą.
Psichologinės pasekmės
Trichotilomanija dažnai atneša stiprių emocinių sunkumų. Žmonės jaučiasi nerimastingi, susigėdę, dažnai vengia pasakoti apie savo elgesį net medikams. Gėda ir atstūmimo baimė ilgainiui gali lemti savęs izoliaciją ir kitas psichologines problemas. Kai kurie šį veiksmą ima naudoti kaip reakciją į stresą arba iš nuobodulio, kol tai tampa nevaldomu įpročiu.
Trichofagija: kai plaukus ir praryja
Apie penktadalis žmonių su trichotilomanija ne tik traukia plaukus, bet ir juos valgo. Tai vadinama trichofagija. Plaukų rijimas gali būti pavojingas – virškinamajame trakte formuojasi dariniai, primenantys plaukų gumulėlius, kurie gali užkimšti žarnyną, sukelti rimtų komplikacijų ir net reikalauti chirurginio gydymo.
[Trichotilomanijos] simptomai
- Nuolatinis plaukų traukimas, dėl kurio atsiranda matomi plaukų trūkumo plotai.
- Pakartotinės ir nesėkmingos pastangos sumažinti arba nutraukti šį elgesį.
- Dėl plaukų traukimo blogėjanti darbinė, socialinė ar asmeninė gyvenimo kokybė.
- Plaukai nėra raunami dėl kitos odos ar psichikos ligos.
- Elgsena nepriklauso nuo kito psichikos sutrikimo, pvz., kūno dismorfinio sutrikimo.
Kai kurie žmonės plaukus išrauna sąmoningai, pastebėję „ne vietoje“ stovintį plauką, o kiti tą daro automatiškai, net nepastebėdami savo elgesio.
Kodėl ši būklė išsivysto?
Tikslių priežasčių, kodėl išsivysto trichotilomanija, medikai kol kas negali įvardyti. Tačiau pastebima keletas veiksnių, galinčių turėti įtakos:
- Genetinis paveldimumas. Įtariama, kad tam tikri genetiniai pakitimai gali lemti polinkį šiam sutrikimui, tačiau tam reikia daugiau tyrimų.
- Smegenų struktūros ar cheminės veiklos pokyčiai. Tyrimais parodyta, kad kai kurių žmonių, sergančių trichotilomanija, smegenys funkcionuoja kiek kitaip.
- Netiesioginė reakcija į stresą arba nuobodulį. Iš pradžių plaukų traukimas gali būti nevengiamas tik kaip nusiraminimo būdas, bet vėliau tampa įpročiu.
Susiję sutrikimai
Trichotilomanija dažnai pasireiškia kartu su kitais psichikos ar elgesio sutrikimais. Tai gali būti:
- Obsesinis-kompulsinis sutrikimas (neretai šios būklės painiojamos tarpusavyje).
- Didžioji depresija arba depresijos epizodai.
- Įvairūs nerimo sutrikimai.
- Priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų.
Svarbu pažymėti, kad trichotilomanija nėra užkrečiama liga, tačiau paveldimumo galimybė vis dar tiriama.
Kaip nustatoma ši liga?
Diagnozė dažniausiai grindžiama matomais plaukų trūkimo požymiais, taip pat nuodugniu pokalbiu, vertinant žmogaus sveikatos ir emocinę istoriją. Dažnai žmonės slepia simptomus dėl gėdos, tad atviras bendravimas su specialistu – labai svarbus.
Esant poreikiui, gydytojas gali paskirti odos gabalėlio tyrimą (biopsiją), kad būtų nuspręsta, ar dėl plaukų netekimo kaltas ne kitas odos susirgimas. Jei įtariama, kad prarytas plaukų kiekis jau sukelia blokadą virškinamajame trakte, gali būti atliekami papildomi tyrimai: kompiuterinė tomografija, kraujo tyrimai dėl mažakraujystės ir kt.
Gydymas ir valdymas
Trichotilomanijos gydymas apima įvairias terapijas, medikamentus arba abiejų būdų derinį. Pastaruoju metu kai kurių vaistų, naudojamų kitų psichikos sutrikimų gydymui, tyrimų rezultatai nuteikia viltingai, tačiau gydymo standartu jie dar netapo.
Medikamentinis gydymas
- Antidepresantai (ypač selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai ir tricikliai antidepresantai) gali mažinti potraukį raukti plaukus.
- Antipsichotikai – vaistai, koreguojantys centrinės nervų sistemos veiklą, padeda kai kuriais atvejais.
- Antiepilepsiniai vaistai (antikonvulsantai) taip pat gali būti naudingi kontroliuojant šį potraukį.
- Mitybos papildai ir aminorūgštys (nutraceutikai) – kai kurių tyrimų duomenimis, gali būti taikoma kaip papildoma priemonė.
Psichoterapija
- Įpročių keitimo (habit reversal) terapija – viena efektyviausių pagalbos strategijų, skatinanti atpažinti elgsenos modelius ir juos keisti sąmoningai.
- Grupinė ar bendraamžių palaikymo terapija taip pat dažnai padeda.
Kiti gydymo aspektai
Kai dėl plaukų rovimo ar nuolatinės traumos atsiranda rimtesni odos, plauko folikulų ar audinių pažeidimai, gali prireikti dermatologo ar plastinės chirurgijos specialisto konsultacijos. Jeigu pažeistose vietose plaukų atauga nebėra, gali būti svarstoma ir plaukų priauginimo galimybė, jei tokia galima.
Savipagalba ir kasdienė priežiūra
Patiems diagnozuoti ar gydyti trichotilomaniją nerekomenduojama. Svarbu kreiptis pas gydytoją psichikos sveikatos specialistą, kuris įvertins situaciją, skirs tinkamą gydymą ir prireikus paskirs vaistus ar terapiją.
Baigus gydymą ar jo metu, pasijautimas gali keistis – dažnai pasekmės ir pagerėjimo tempas yra individualus. Gydytojas padės prognozuoti, kokių rezultatų ir kada realu tikėtis.
Specialistai rekomenduoja būti atviriems dėl simptomų: dalintis tuo, ką jaučiate ir patiriate, nevengti kreiptis pagalbos bei laikytis numatytų vaistų ar terapijos grafikų.
Galimos komplikacijos
Žmonės, ryjantys plaukus, patiria didesnę riziką, kad virškinimo sistemoje susiformuos plaukų gumulai, sukeliantys žarnyno užsikimšimą. Šie atvejai dažniausiai pasireiškia simptomais:
- Tamsiai žalia ar juoda išmatų spalva.
- Pykinimas ir vėmimas.
- Netikėtas svorio kritimas.
- Viduriavimas ar užkietėjimas.
- Pilvo skausmas ar diskomfortas.
Prevencija ir rizikos mažinimas
Trichotilomanija – psichikos sutrikimas, kurio prevencijos ar rizikos sumažinimo būdų kol kas nėra. Šis sutrikimas išsivysto nepriklausomai nuo žmogaus noro ar pasirinkimo.
Prognozė ir gyvenimo trukmė
Sutrikimas nėra pavojingas gyvybei, nebent išsivysto retos komplikacijos dėl plaukų gumulų virškinamojoje sistemoje. Tačiau emocinė ir socialinė žala gali būti žymi: nuolatinė gėda, žemas savęs vertinimas, sunkumai kasdienybėje. Tie, kurie nedrįsta ieškoti pagalbos, dažniau susiduria su ilgalaikėmis pasekmėmis: nuolatiniu plikimu, randais, sunkesniais emociniais sunkumais.
Vidutiniškai trichotilomanija tęsiasi apie 22 metus, tačiau kai kuriems žmonėms tampa viso gyvenimo problema. Liga gali būti banguojanti – simptomai kartais sustiprėja, kartais atlėgsta. Greitas nustatymas ir gydymas padidina galimybes sumažinti ilgalaikį poveikį ir suvaldyti ligą.
Vaikų ir kūdikių prognozė dažniausiai gera, daugeliu atvejų liga praeina savaime. Vyresniems, ypač paaugliams ar suaugusiems, gydymas gali būti sudėtingesnis ir reikalauja ilgesnio laikotarpio ar kelių skirtingų būdų. Svarbiausia – nelikti vieniems ir nedelsti kreiptis į specialistus.