Ar vis dar kyla abejonių, kuris iš prieskonių iš tiesų vadinamas juoduoju kuminu? Daugelis painioja du augalus – Bunium bulbocastanum ir Nigella sativa, mat abu dažnai minimi kaip juodieji kuminai.
Abi šios rūšys naudojamos tiek virtuvėje, tiek liaudies medicinoje, o jų panašumas gali gluminti net patyrusius maisto mėgėjus. Tad kuo jie skiriasi ir kuris populiariausias gydymo srityje?
Nigella sativa: daugiau nei prieskonis
Nigella sativa – aromatingas, vos ne tris pėdas užaugantis augalas, kilęs iš Azijos, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Jo smulkūs žiedai ir sėklos jau tūkstančius metų vertinami dėl įvairiausių savybių. Šios sėklos, neretai vadinamos juoduoju kmynu, kalonji ar fenolio žiedu, pasižymi gausiu biologiškai aktyvių junginių kiekiu. Vienas pagrindinių – timochinonas, kuris sulaukė didelio mokslininkų dėmesio.
Tradicinėje medicinoje Nigella sativa buvo naudojama esant įvairiems negalavimams – nuo infekcijų iki lėtinių simptomų. Modernūs tyrimai vis dažniau atskleidžia potencialą šio augalo poveikiui:
- uždegimų slopinimui,
- imuninės sistemos stiprinimui,
- pagalbai kovoje su navikais bei jų plitimu.
Nigella sativa nauda sveikatai
Nigella sativa minima kaip viena iš viltį teikiančių natūralių priemonių sergant alergine sloga. Klinikiniai tyrimai rodo, kad sėklų vartojimas sumažina nosies užgulimą, čiaudėjimą, išskyrų gausą ir tinimą nosiaryklėje.
Taip pat šis augalas pastaruoju metu intensyviai tiriamas kaip potencialus ginklas prieš bakterijas, atsparias antibiotikams. Ypač daug dėmesio skiriama ir jo galimam poveikiui kognityvinėms funkcijoms – gyvūnų tyrimai leidžia tikėtis naudos siekiant sumažinti atminties ir pažinimo silpnėjimą.
Dėl stiprių antioksidacinių bei priešnavikinių savybių, Nigella sativa sėklos vis dažniau tampa mokslininkų tyrimų objektu ieškant inovatyvių prevencijos ir gydymo būdų.
Bunium bulbocastanum: aromatinga alternatyva
Bunium bulbocastanum – dar vienas augalas, kuriam prigijo „juodojo kumino“ vardas. Jis taip pat žinomas kaip dygusis žemės kaštonas, juodasis zira ar puikusis žemės riešutas. Natūraliai paplitęs nuo Šiaurės Afrikos iki Pietryčių Europos ir Pietų Azijos, šis dviejų pėdų aukšte užaugantis augalas džiugina ne tik baltais žiedais, bet ir kvepiančiais šakniavaisiais, primenančiais kokosus ar kaštonus.
Bunium bulbocastanum kulinarijoje vertinami lapai, šaknys, tačiau labiausiai mėgstamos sėklos – būtent dėl jų ir kilo sumaištis dėl pavadinimų. Nors šiam augalui skirta mažiau mokslinių tyrimų nei Nigella sativa, jo gydomosiomis savybėmis domimasi vis plačiau.
Bunium bulbocastanum tyrimai ir galimas poveikis
Mokslininkai ieško naujų augalinių antibakterinių medžiagų, o Bunium bulbocastanum į šį sąrašą patenka dėl įrodymų, jog jis efektyvus kovojant su bakterijomis, sukeliančiomis odos ir minkštųjų audinių infekcijas. Ypač aktuolu, kai standartiniai antibiotikai tampa nebeveiksmingi – būtent tada praverstų tokios alternatyvos kaip šis augalas.
Nustatyta, kad jo vaisiai turi stiprių antioksidantų ir gali padėti naikinti vėžines ląsteles, tačiau išsamūs tyrimai dar laukia ateityje. Taip pat manoma, jog antioksidacinės savybės gali pristabdyti ląstelių senėjimą ir apsaugoti nuo jų irimo, o padidėjęs atsparumas oksidaciniam ir glikacijos poveikiui suteikia vilčių apsaugoti nuo diabeto komplikacijų ir amžiaus sąlygoto ląstelių pažeidimo.
Ką verta žinoti renkantis juodąjį kuminą?
Nors tiek Nigella sativa, tiek Bunium bulbocastanum liaudies medicinoje laikomi vertingais, jų įrodyta nauda žmogaus sveikatai kol kas pagrįsta dažniausiai laboratoriniais ir gyvūnų tyrimais. Tačiau Nigella sativa išlieka populiaresnis pasirinkimas – dėl plačiau ištirtų uždegimą mažinančių, imuninei sistemai ir kvėpavimo takams naudingų savybių.
Ateityje galime tikėtis dar išsamesnių klinikinių tyrimų, o kol kas įvairių „juodųjų kuminų“ kelias į moksliškai pagrįstas sveikatinimo priemones – dar tik prasidėjo.
