Silicio dioksidas yra natūraliai aptinkamas dirvožemyje, vandenyje, augaluose ir net žmogaus organizme. Pagal dabartines medicinos žinias, jo vartojimas su maistu paprastai nėra laikomas pavojingu, tačiau įkvėpus smulkių silicio dioksido dulkių dalelių gali kilti rimtų plaučių sveikatos problemų.
Skaitant maisto produktų ar maisto papildų etiketes neretai pasitaiko sudedamųjų dalių, kurių pavadinimai atrodo neįprasti ar „chemiški“. Dalis jų išties kelia klausimų, tačiau kai kurios medžiagos yra saugios, o nepasitikėjimą dažniau sukelia pats skambesys, o ne reali rizika. Silicio dioksidas – vienas iš tokių dažnai neteisingai suprantamų ingredientų.
Silicio dioksidas: kas tai per medžiaga?
Silicio dioksidas (SiO2), dar vadinamas silika, yra natūralus junginys, sudarytas iš silicio ir deguonies – dviejų labai paplitusių elementų Žemėje. Kasdienėje aplinkoje jis geriausiai atpažįstamas kvarco pavidalu.
Ši medžiaga plačiai paplitusi gamtoje: jos yra uolienose, smėlyje, vandenyje, augaluose ir gyvūnuose. Didelė dalis Žemės plutos sudaryta iš silicio dioksido, o smėlis paplūdimyje – taip pat iš esmės yra silicio dioksido forma.
Silicio dioksido natūraliai randama ir žmogaus audiniuose. Nors tikslus jo vaidmuo organizme nėra iki galo aiškus, klinikinė patirtis ir moksliniai duomenys leidžia manyti, kad silicis gali būti svarbus kaip mikroelementas, reikalingas normaliai organizmo veiklai.
Iš kur jis atsiranda maiste ir papilduose?
Silicio dioksido žmogus gauna ne tik kaip priedą – jo natūraliai būna įvairiuose augaliniuose maisto produktuose. Pavyzdžiai:
- lapinės žalios daržovės,
- burokėliai,
- saldžiosios paprikos,
- rudieji ryžiai,
- avižos,
- liucerna.
Be natūralių šaltinių, silicio dioksidas kartais sąmoningai pridedamas į pramoniniu būdu gaminamus maisto produktus ir maisto papildus. Dažniausia jo paskirtis – technologinė: jis veikia kaip sukimbančių dalelių „stabdiklis“, kad produktas nesuliptų į gumulus ir išliktų birus.
Maisto papilduose, ypač miltelių ar kapsulių mišiniuose, ši medžiaga padeda atskirti smulkias daleles ir sumažina tikimybę, kad skirtingi milteliniai komponentai sulips tarpusavyje.
Ką rodo moksliniai duomenys apie saugumą?
Tai, kad silicio dioksidas aptinkamas geriamajame vandenyje ir augaluose, netiesiogiai rodo, jog įprasti jo kiekiai maiste yra suderinami su žmogaus fiziologija. Moksliniuose tyrimuose pastebima, kad su maistu gaunama silika organizme paprastai nesikaupia – ji daugiausia pašalinama per inkstus.
Vis dėlto skirtingi poveikio keliai nėra vienodi. Medicinos praktikoje gerai žinoma, kad ilgalaikis silicio dioksido dulkių įkvėpimas gali sukelti progresuojančią plaučių ligą – silikozę. Tokia rizika pirmiausia aktuali žmonėms, kurie dėl darbo pobūdžio nuolat susiduria su dulkėmis, pavyzdžiui:
- kasyboje,
- statybose,
- karjeruose,
- metalo pramonėje,
- smėliavimo darbuose.
Kalbant būtent apie silicio dioksidą kaip maisto priedą, moksliniai duomenys dažniausiai nerodo aiškaus ryšio su didesne vėžio rizika, organų pažeidimu ar mirtingumu. Taip pat nėra patikimų požymių, kad įprastomis maistinėmis dozėmis jis blogintų reprodukcinę sveikatą ar reikšmingai veiktų naujagimių gimimo svorį bei žmogaus kūno svorį.
Reguliavimo praktikoje kai kuriose šalyse silicio dioksidas yra pripažįstamas leistinu maisto priedu. Tuo pačiu dalis ekspertų ragina periodiškai peržiūrėti rekomendacijas, ypač dėl labai smulkių (nano dydžio) dalelių, nes jų savybės ir biologinis elgesys gali skirtis nuo didesnių dalelių.
Ar nustatytos vartojimo ribos?
Nors iki šiol didelio pavojaus vartojant silicio dioksidą su maistu dažniausiai nenustatoma, kai kuriose reguliavimo sistemose yra apibrėžtos ribos, kiek šio priedo gali būti produkte. Praktinis tokio ribojimo tikslas – užtikrinti, kad maisto pramonėje nebūtų naudojami kiekiai, kurių saugumas nėra pakankamai ištirtas.
Ką verta prisiminti kasdienybėje?
Silicio dioksidas – natūraliai paplitusi medžiaga, su kuria žmogus susiduria tiek per aplinką, tiek per maistą. Pagal turimus duomenis, jo vartojimas su maistu įprastais kiekiais paprastai nelaikomas kenksmingu, tačiau mokslas toliau vertina, kokį tikslų vaidmenį jis atlieka žmogaus organizme, ir kaip skirtingos dalelių formos gali elgtis biologinėje terpėje.
Didžiausia aiškiai apibrėžta rizika siejama ne su valgymu, o su dulkių įkvėpimu – tai itin aktualu darbovietėse, kuriose tvyro silicio turinčios dulkės.
Kasdieniam pasirinkimui dažniausiai tinka paprasta taisyklė: kuo daugiau visaverčio, mažiau perdirbto maisto, tuo mažiau technologinių priedų racione. Jei norite gauti natūralių silicio junginių iš maisto, pravartu dažniau rinktis įvairias daržoves, grūdinius produktus ir kitus mažiau apdorotus augalinius produktus.
