Daugiau nei du dešimtmečius gyvendama su psoriaze, ilgą laiką stengiausi likti nematoma. Slėpiau savo odą, pasirinkdavau drabužius ir įpročius, kurie padėtų išvengti smalsių žvilgsnių. Tačiau kai pradėjau atviriau pasakoti apie savo patirtį viešai, atsirado naujas jausmas: atsakomybė prieš save ir žmones, kurie stebi mano kelią. Tai tarsi paskatino daryti dalykus, kurių iki tol vengiau – net jei jie kėlė diskomfortą ar baimę.
Vienas iš tokių „nepatogių“ sprendimų buvo, atrodytų, labai paprastas dalykas – pasidaryti pedikiūrą.
Pėdos, kurias ilgai slėpiau
Apie dešimtmetį psoriazė buvo apsistojusi mano pėdose – daugiausia paduose. Laikui bėgant, bėrimai ir pleiskanojimas ėmė plisti: atsirado pėdų viršuje, ties kulkšnimis, o vėliau nusileido žemyn blauzdomis. Man atrodė, kad mano pėdos yra negražios, todėl dariau viską, kad jų niekas nepamatytų.
Dažniausiai tai reikšdavo uždarą avalynę, pėdkelnes ar kitas slėpimo strategijas. Vienintelė situacija, kai trumpam leisdavau sau „atsidengti“, buvo atostogos – tada galvodavau apie įdegį ir trumpam pamiršdavau baimę.
Minties pakeitimas: nuo „kai“ prie „dabar“
Vieną dieną nusprendžiau, kad nebegaliu gyventi pagal taisyklę: „Kai mano oda bus švari, tada…“
Vietoj to pradėjau kartoti sau kitą sakinį: „Tai sunku, bet aš vis tiek tai padarysiu.“
Šis poslinkis buvo svarbus ne tik dėl pedikiūro. Jis pakeitė mano požiūrį į gyvenimą su lėtine odos liga: pagal dabartines medicinos žinias psoriazė dažnai turi paūmėjimų ir remisijų periodus, todėl „tobulo momento“ galima laukti be galo. Aš pasirinkau nebelaukti.
Kaip pasiruošiau pirmajam pedikiūrui
Pirmą kartą pedikiūrą pasidariau dar tada, kai šiai minčiai labiausiai priešinausi. Kad sumažinčiau įtampą, prieš atvykdama paskambinau į saloną ir atvirai paaiškinau situaciją: kad sergu psoriaze, kad pėdų oda gali atrodyti neįprastai, ir paklausiau, ar specialistas jau yra susidūręs su šia būkle bei ar jaustųsi komfortiškai dirbdamas su manimi.
Toks pokalbis man buvo būtinas. Jei būčiau atėjusi „iš anksto neįspėjusi“, tikėtina, būčiau apsisukusi dar prie durų. Iš anksto sutarta komunikacija padėjo dviem būdais: aš žinojau, kad mano psoriazė nieko neišgąsdins, o specialistas – kad verta rinktis švelnesnes priemones, kurios mažiau dirgina odą. Medicinos praktikoje pastebima, kad jautri ar pažeista oda gali reaguoti į agresyvesnius kvapus, stiprias chemines medžiagas ar intensyvų trynimą, todėl man buvo svarbu tai aptarti iš anksto.
Dar vienas dalykas, kurį norėjau aiškiai iškomunikuoti – psoriazė nėra užkrečiama. Žmonės, kurie jos nėra matę, kartais gali padaryti klaidingas prielaidas vien iš vaizdo.
Pirma patirtis: daug privatumo, bet dar daugiau jausmų
Nors buvau pasiruošusi, pirmą kartą atėjusi vis tiek nervinausi. Man pasiūlė vietą toliau nuo pagrindinės erdvės, kad jausčiausi drąsiau. Vis dėlto nuolat dairydavausi: ar kas nors spokso, ar kas nors pastebi mano kojų odą.
Sėdėdama kėdėje aiškiai jutau pažeidžiamumą. Pedikiūras – gana intymi procedūra: žmogus sėdi labai arti, liečia pėdas, jas prausia, tvarko. Man tai buvo neįprasta ir iš pradžių atrodė nejauku. Vėliau, kai apsilankiau dar kelis kartus, atsirado visai kitas jausmas – tapo lengviau atsipalaiduoti ir priimti šią rutiną kaip savęs priežiūrą, o ne kaip išbandymą.
Kas vyksta pedikiūro metu
Procedūra trukdavo apie pusantros valandos. Pirmiausia išsirinkdavau nagų spalvą – dažniausiai ryškesnę, nes ji man suteikdavo gerą nuotaiką. Tada meistrė pamirkydavo pėdas ir paruošdavo jas tolimesniems žingsniams, pasirinkdama švelnesnę priemonę, kuri mažiau dirgina odą.
Po to būdavo pašalinamas senas lakas, trumpinami nagai, jie dildinami ir švelniai poliruojami. Pėdų apačia būdavo glotninama atsargiai, o odelės aplink nagus sutvarkomos minimaliai, kad nebūtų papildomo dirginimo.
Pabaigoje laukdavo masažas su aliejumi ir šilta, drėgna šluoste – tai buvo ta dalis, kuri man tapo netikėtai raminanti. Ir tuomet – spalva: keli sluoksniai mano mėgstamos rausvos. Žiūrėti, kaip nagai tampa blizgūs ir tvarkingi, man buvo tarsi mažas įrodymas, kad „negražu“ nebūtinai reiškia „nevertas dėmesio“.
Kodėl prie to grįžtu vėl ir vėl
Dabar pedikiūras man patinka. Daugeliui tai smulkmena, bet man tai buvo didelis žingsnis. Kadaise net neįsivaizdavau, kad leisiu kam nors tvarkyti mano pėdas, o šiandien tai tapo svarbia mano savęs priežiūros dalimi.
Tvarkingi kojų nagai man suteikė drąsos rodyti pėdas viešumoje. Po pirmojo pedikiūro nuėjau į susitikimą su žmonėmis, kurių nemačiau nuo mokyklos laikų. Buvo šalta ir logiškiausia būtų buvę rinktis kojines bei aulinukus, bet aš apsiauviau sandalus. Norėjau – pirmą kartą per ilgą laiką – ne slėpti, o parodyti.
Ką norėčiau perduoti kitiems
Tikiuosi, kad mano patirtis įkvėps bent vieną žmogų išbandyti tai, ko jis ilgai vengė. Tai nebūtinai turi būti pedikiūras. Gal tai baseinas, sporto salė, trumpa suknelė, viešas pasisakymas ar tiesiog buvimas tarp žmonių be nuolatinio slėpimosi.
Klinikinė patirtis leidžia manyti, kad emocinė lėtinės ligos našta kartais būna ne mažesnė nei fiziniai simptomai. Atvirumas ir mažų žingsnių praktika gali padėti „prasimušti“ pro gėdą, įtampą ir baimę. Man tai padėjo augti, stiprino savivertę ir leido pagaliau jaustis laisviau – net ir avint sandalus.
Šis pasakojimas – asmeninė patirtis, perteikta kaip vieno žmogaus istorija.
