Dauguma žmonių, jei nėra tam tikrų sveikatos sutrikimų, gali išmokti švilpauti. Tai nėra įgimtas gebėjimas – švilpavimas yra išmokstamas įgūdis, kuriam paprastai reikia kantrybės ir kelių treniruočių. Vieni švilpauja lūpomis, kiti pasitelkia liežuvį ar net pirštus, o techniką verta rinktis pagal tai, kokio garso siekiate: švelnaus melodijai ar labai garsaus dėmesiui atkreipti.
Kodėl švilpauti nepavyksta iš karto?
Pagal dabartines žinias, daugeliu atvejų nesėkmės priežastis yra ne „talento trūkumas“, o praktikos stoka ir smulkios technikos klaidos: per mažas arba per didelis lūpų suspaudimas, netinkama liežuvio padėtis, oro nuotėkis pro burnos kampus. Švilpaujant svarbu sukurti nedidelę, tiksliai kontroliuojamą angą, per kurią oras juda pastoviu srautu – tuomet ir atsiranda tonas.
Medicinos praktikoje pastebima, kad kai kuriems žmonėms mokytis sunkiau dėl individualių burnos ertmės, gomurio ar ryklės anatominių ypatumų. Vis dėlto dauguma, nuosekliai bandydami, pasiekia bent bazinį rezultatą.
Kaip išmokti švilpauti: keturi praktiniai būdai
1) Švilpavimas lūpomis (melodijoms)
Šis metodas dažniausiai naudojamas švilpauti melodijas. Jis remiasi lūpų suformuota anga ir tolygiu oro srautu.
- Sudrėkinkite lūpas (tinka tiesiog perbraukti liežuviu ar atsigerti vandens).
- Lengvai sučiauptkite lūpas, tarsi norėtumėte tarti „u“, palikdami mažą plyšelį centre.
- Švelniai pūskite orą. Pirmiausia siekite išgauti bet kokį toną.
- Kai garsas atsiranda, pamažu didinkite oro srautą, liežuvį laikydami atpalaiduotą.
- Keiskite lūpų, žandikaulio ir liežuvio padėtį milimetrų tikslumu – taip keisis tono aukštis ir skambesys.
2) Švilpavimas pirštais (garsiam signalui)
Ši technika dažniau naudojama ne melodijai, o labai garsiam, aukšto tono signalui – pavyzdžiui, norint atkreipti dėmesį.
- Pasirinkite pirštus: galima naudoti abu mažylius, abu smilius arba vienos rankos nykštį su smiliumi.
- Sudrėkinkite lūpas ir užlenkite jas į vidų ant dantų, kad dantys nebūtų „atviri“ oro srautui.
- Įdėkite pasirinktų pirštų galiukus į burną ir švelniai pastumkite liežuvio galiuką atgal (tik tiek, kad susidarytų aiški oro kryptis į angą).
- Sandariai suspauskite lūpas aplink pirštus. Svarbu, kad oras neišeitų pro burnos kampus – išėjimas turi likti tik mažoje angos vietoje tarp pirštų.
- Pūskite švelniai, o pajutę, kad oras išeina tik pro reikiamą vietą, pūskite stipriau, kol pasigirs aukštas garsas.
3) Švilpavimas liežuviu (švelnesniam tonui)
Šiuo atveju garsas dažnai būna minkštesnis nei švilpaujant pirštais, o kai kuriems žmonėms šis būdas pasirodo intuityvesnis.
- Sudrėkinkite lūpas ir jas tik lengvai sučiauptkite.
- Praverkite burną nedaug.
- Liežuvio viršų priglauskite prie burnos „skliauto“ (gomurio) kiek už priekinių dantų.
- Pūskite – jei padėtis tinkama, turėtų pasirodyti aukštas tonas.
- Garsumą didina stipresnis oro srautas ir labiau sučiauptos lūpos; skirtingus tonus padeda išgauti menki burnos angos ir lūpų formos pokyčiai.
4) Švilpavimas įtraukiant orą (įkvėpimu)
Ši technika kai kam atrodo sudėtingesnė, o melodiją ja išgauti ne visada paprasta. Vis dėlto pakankamai garsiai atlikus, tai gali būti efektyvus dėmesio signalas.
- Sudrėkinkite lūpas ir jas sučiauptkite, palikdami mažą angą.
- Vietoj pūtimo pabandykite įtraukti orą, kol išgirsite švilpimo garsą (apatinis žandikaulis gali šiek tiek nusileisti).
- Kuo stipriau įtraukiate orą, tuo garsesnis paprastai būna signalas.
Jei vis tiek nepavyksta: galimos sveikatos priežastys
Jeigu bandėte daug kartų ir nepavyksta išgauti jokio tono, kartais tai gali būti susiję su anatomija ar tam tikrais sutrikimais. Švilpaujant svarbų vaidmenį atlieka minkštojo gomurio ir ryklės sritis – ji turi pakankamai sandariai „atskirti“ nosiaryklę nuo burnaryklės, kad oro srautas būtų nukreiptas taip, kaip reikia garsui susidaryti. Kai ši funkcija sutrikusi (vadinama velofaringiniu nepakankamumu), kai kuriems žmonėms gali būti sunkiau sukurti reikiamą oro slėgį ir kryptį.
Būklės ar situacijos, kurios klinikinėje praktikoje siejamos su tokiais sunkumais, gali būti:
- gomurio nesuaugimas (įgimtas gomurio plyšys);
- tam tikros operacijos nosiaryklės srityje (pavyzdžiui, adenoidų pašalinimas);
- susilpnėję ryklės raumenys;
- didesnis tarpas tarp gomurio ir ryklės, apsunkinantis sandarų užsidarymą;
- motoriniai kalbos sutrikimai, kai sunkiau tiksliai valdyti artikuliacijos raumenis.
Jei švilpauti nepavyksta kartu su kitais požymiais (pavyzdžiui, nosiniu kalbėjimu, dažnu oro „nubėgimu“ per nosį kalbant ar ryjant, ryškiu artikuliacijos neaiškumu), verta pasitarti su šeimos gydytoju ar ausų, nosies ir gerklės ligų gydytoju.
Ar daug žmonių nemoka švilpauti?
Nors švilpavimas daugeliui atrodo įprastas įgūdis, nemaža dalis žmonių prisipažįsta švilpaujantys silpnai arba visai nesugebantys išgauti garso. Kodėl vieniems tai pavyksta lengvai, o kitiems – sunkiai, nėra iki galo aišku: įtakos gali turėti tiek treniruotė, tiek smulkūs anatomijos ir motorinės kontrolės skirtumai.
Esmė
Dažniausiai švilpauti galima išmokti – tai procesas, kuriam reikia laiko ir bandymų. Jei nėra sveikatos būklės, trukdančios tinkamai nukreipti oro srautą, nuosekli praktika paprastai duoda rezultatą. Pradėkite nuo paprasčiausio metodo lūpomis, o jei nepavyksta – išmėginkite liežuvio ar pirštų techniką ir koreguokite smulkias detales, kol atrasite jums tinkamiausią padėtį.
