Kokosų aliejus dažnai pristatomas kaip natūralios grožio ir sveikatos rutinos „žvaigždė“. Viešojoje erdvėje jam kartais priskiriama labai plati nauda – nuo suskeldėjusios odos nuraminimo iki burnos sveikatos problemų sprendimo. Vis dėlto, vertinant pagal dabartines medicinos žinias, daug aiškiau matyti, kad dalis poveikių gali būti susiję su konkrečiomis kokosų aliejaus sudedamosiomis dalimis, o ne su „stebuklingu“ veikimu.
Viena svarbiausių kokosų aliejaus medžiagų yra lauro rūgštis. Tai riebalų rūgštis (lipidas), kuri kokosų aliejuje sudaro maždaug apie pusę visų riebalų rūgščių.
Kur randama lauro rūgštis
Lauro rūgštis yra viena iš medžiagų, kuri kartais išgaunama iš kokosų ir naudojama gaminant monolauriną. Monolaurinas medicinos praktikoje siejamas su antimikrobiniu poveikiu – jis gali padėti slopinti kai kuriuos mikroorganizmus, pavyzdžiui, bakterijas, virusus ir mieliagrybius.
Vis dėlto lauro rūgštis įprastai nevartojama viena pati. Ji gali dirginti, be to, gamtoje dažniausiai būna ne „gryna“, o kaip dalis riebalų mišinio. Realistiškiausias būdas ją gauti su maistu – vartoti kokosų aliejų arba šviežius kokosus.
Kokosų aliejaus savybės, kurias verta žinoti
- Žemesnėje nei maždaug 24 °C temperatūroje kokosų aliejus paprastai būna baltas ir kietas, o šilumoje suskystėja.
- Didžiąją dalį jo riebalų sudaro sotieji riebalai (daugiau nei 80 %).
- Jame yra ir kitų riebalų rūgščių, pavyzdžiui, kaprilo rūgšties, kurios savybės kartais aptariamos grybelinių (mieliagrybių) infekcijų kontekste.
Ką rodo moksliniai duomenys
Moksliniai tyrimai, vertinant kokosų aliejaus poveikį, vyksta aktyviai, tačiau dažna problema ta, kad ne visuomet tiksliai atskiriama, kuri konkreti sudedamoji dalis lemia stebimą efektą. Kokosų aliejus nėra vien lauro rūgštis, todėl būtų netikslu visą galimą naudą automatiškai priskirti tik jai.
Klinikinėje ir mokslinėje literatūroje aptariama, kad dalis kokosų aliejaus poveikių gali būti susiję būtent su lauro rūgštimi. Tarp dažniau minimų krypčių – galimas poveikis kūno masei ir tam tikriems neurodegeneracinių ligų rizikos veiksniams. Taip pat pabrėžiama, kad poveikis cholesterolio rodikliams nėra iki galo aiškus ir gali priklausyti nuo bendros mitybos, suvartojamų riebalų kiekio bei individualių sveikatos veiksnių.
Vienas iš siūlomų paaiškinimų – kaip organizmas apdoroja lauro rūgštį. Dalis jos nukreipiama į kepenis ir panaudojama energijai gaminti, o ne sukaupiama riebalų atsargų pavidalu. Lyginant su kai kuriomis kitomis sočiosiomis riebalų rūgštimis, lauro rūgštis, kaip manoma, gali mažiau prisidėti prie riebalų kaupimo.
Oda: sausumas ir žvynelinė
Kokosų aliejus dažnai rekomenduojamas sausai odai, taip pat ir esant tokioms būklėms kaip žvynelinė. Tačiau kadangi lauro rūgštis tėra viena iš sudėtinių dalių, nėra paprasta tiksliai pasakyti, ar poveikį lemia būtent ji, ar kelių aliejaus komponentų derinys.
Praktikoje kokosų aliejus vertinamas kaip gerai drėkinanti priemonė, kuri daugeliui žmonių tinka naudoti ant odos. Esant itin sausai odai, toks emolientas (minkštinanti, drėgmę „sulaikanti“ priemonė) gali sumažinti tempimo pojūtį ir pagerinti odos komfortą.
Moksliniuose stebėjimuose aprašyta, kad į įprastą odos priežiūros priemonę įmaišius tyro kokosų aliejaus, gali padidėti odos drėkinimas ir elastingumas.
Aknė ir antibakterinės savybės
Lauro rūgštis pasižymi antibakterinėmis savybėmis. Aknės atveju dažnai minima bakterija, kuri natūraliai gyvena ant odos, tačiau tam tikromis sąlygomis gali pradėti sparčiau daugintis ir skatinti uždegimą. Tyrimuose lauro rūgštis siejama su gebėjimu mažinti bakterijų kiekį ir uždegiminius procesus. Kai kuriuose laboratoriniuose palyginimuose jos poveikis buvo vertinamas kaip stiprus, net lyginant su įprastai naudojamomis priemonėmis.
Vis dėlto tai nereiškia, kad kokosų aliejus yra tinkamiausias pasirinkimas aknės pažeistai odai. Tyrimuose dažniau naudojama išgryninta lauro rūgštis, o pati idėja labiau siejama su galimu ateities gydymo priemonių kūrimu. Be to, riebios konsistencijos produktai daliai žmonių gali apsunkinti aknės eigą.
Kaip praktiškai naudoti
Naudojimas ant odos
Norint pasinaudoti kokosų aliejaus drėkinamosiomis savybėmis, jis paprastai tepamas tiesiai ant odos. Daugeliui žmonių tai yra palyginti saugus sprendimas, ypač kai tikslas – sumažinti odos sausumą. Jei turite ryškią aknę ar oda linkusi kimšti poras, prieš reguliariai naudojant kokosų aliejų verta pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu arba atlikti bandomąjį tepimą mažame odos plote.
Vartojimas su maistu
Kokosų aliejus naudojamas ir gamyboje – jis suteikia švelnų salstelėjusį, „riešutinį“ poskonį, tinka desertams, daržovių kepimui ar troškinimui, taip pat gali pagardinti saldžiųjų bulvių patiekalus ar prieskoningas sriubas.
Kadangi tai riebalų šaltinis, svarbu atsižvelgti į bendrą dienos riebalų kiekį mityboje, ypač jei turite širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių ar padidėjusį cholesterolį.
Esmė
Nors kokosų aliejui kartais priskiriama per plati nauda, pagal mokslinius duomenis jis iš tiesų gali turėti tam tikrų naudingų savybių. Tikėtina, kad dalį jų lemia lauro rūgštis, tačiau ne visais atvejais aišku, ar poveikis susijęs su viena medžiaga, ar su viso aliejaus sudėtimi.
Saikingas kokosų aliejaus įtraukimas į mitybą gali būti tinkamas daliai žmonių, o naudojimas ant odos gali padėti esant sausumui. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar sprendžiate aknės problemą, individualų tinkamumą saugiausia aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.
