Fibromos – tai gerybiniai dariniai, susidedantys iš jungiamojo, skaidulinio audinio. Tokie augliai nėra piktybiniai, todėl retai sukelia didelį pavojų sveikatai. Kadangi jungiamojo audinio yra visame kūne, fibromos gali formuotis praktiškai bet kurioje vietoje. Dauguma jų nesukelia jokių simptomų ir gydymo dažniausiai nereikia, nebent formuojasi nepatogiose ar skausmingose vietose. Svarbu pabrėžti, kad piktybiniai dariniai (fibrosarkomos) nuo fibromų skiriasi, nes yra linkę plisti ir būti pavojingi sveikatai.
Fibromų rūšys
Fibromos gali susidaryti odoje, gleivinėse, vidaus organuose ar net kauluose. Priklausomai nuo vietos, kurioje auga, ir audinių sudėties, jos skirstomos į keletą pagrindinių tipų.
- Pado fibroma: ši fibroma formuojasi pėdos vidinio skliauto juostoje (plantarinėje fascijoje). Ji pasireiškia kaip kietas gumbas, jaučiamas liečiant pėdos vidų ir gali sukelti diskomfortą judant.
- Nekalkėjanti fibroma: tai gerybinis kaulo darinys, panašus į randinį audinį; „nekalkėjanti“ reiškia, kad ji netampa kauliniu audiniu. Tokie augliai dažniausiai pastebimi vaikams ir paaugliams – apie 20–40 % sveikų vaikų gali jį turėti.
- Angiofibroma: auglys, kuriame gausu tiek jungiamojo audinio, tiek kraujagyslių. Dažniausiai atsiranda ant veido – skruostuose ar nosies, atrodo kaip odos spalvos, rožiniai arba rausvi spuogeliai.
- Dermatofibroma: tai odos darinys, dažniausiai pasirodantis ant žastų, blauzdų ar viršutinės nugaros. Jis primena po oda esantį kietą gumbelį, gali būti kūno spalvos arba net tamsiai violetinis.
- Burnos fibroma: auga burnos gleivinėje, dažniausiai ten, kur dantys susiliečia su žandu. Dažniausiai tokios fibromos susiformuoja dėl nuolatinio erzinimo ar traumos – todėl dar vadinamos dirginamosiomis fibromomis.
- Gimdos mioma (gimdos fibroma): šie gerybiniai mazgai formuojasi gimdos sienelėje. Jų gali atsirasti tiek pačioje gimdoje, tiek išorėje, jie gali būti vieniši arba daugybiniai, dydis – labai įvairus.
Kas dažniausiai serga fibromomis?
Fibromos gali išsivystyti kiekvienam, tačiau kai kurios jų rūšys būdingesnės tam tikroms amžiaus ar lyties grupėms. Nekalkėjančias fibromas daug dažniau turi vaikai ir paaugliai, o likusios – dažniau pasitaiko suaugusiems.
Pado fibromos dažniau nustatomos žmonėms, kurių kilmė yra europietiška. Dermatofibromos aptinkamos įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau dažniausiai – 20–40 metų amžiaus moterims. Gimdos miomos ypač būdingos moterims – net iki 70 % moterų bent kartą gyvenime jas turi, dažniausiai tarp 30 ir 40 metų. Pastebėta, kad šios fibromos dažnesnės tam tikrose etninėse grupėse.
Simptomai pagal fibromos tipą
Dauguma fibromų simptomų nesukelia (ypač jei nėra didelės ar nespaudžia aplinkinių struktūrų). Tačiau kai kurios jų gali trikdyti kasdienį gyvenimą:
- Pado fibroma dažniausiai pasireiškia kaip sukietėjęs gumbas pėdos skliaute, skausmas ar diskomfortas gali sustiprėti vaikštant ar stovint.
- Nekalkėjančios fibromos dažniausiai neskausmingos, bet, jei išauga didesnės, gali sukelti patinimą ir jautrumą.
- Dermatofibroma odoje dažnai niežti, gali būti jautri liečiant, jos spalva laikui bėgant gali keistis, kartais pasireiškia jautrumas ar net lengvas skausmas.
- Burnos fibroma paprastai pasirodo kaip lygi, minkšta ar kieta išauga, nedažnai sukelia kitų pojūčių.
- Gimdos miomos gali visiškai nesukelti simptomų, tačiau kai kurioms moterims sukelia pilvo ar dubens skausmą, nugaros maudimą, spaudimą šlapimo pūslei ar žarnynui. Taip pat būdingi gausūs, ilgi ar nereguliarūs mėnesiniai, kraujavimas tarp mėnesinių, skausmingi lytiniai santykiai, galimi vaisingumo sutrikimai.
Kas lemia fibromų atsiradimą?
Fibromos gali išsivystyti dėl labai skirtingų priežasčių. Dalies jų atsiradimo priežastys lieka neaiškios – tai ypač būdinga pado ir nekalkėjančioms fibromoms. Kai kurioms fibromoms įtaką daro genetika – tuomet tam tikros ląstelės kūne pradeda daugintis nekontroliuojamai.
Kiti fibromų tipai formuojasi traumos ar nuolatinio sudirginimo vietose – tai būdinga dermatofibromoms bei burnos fibromoms. Kartais jų atsiradimą gali paskatinti tam tikri vaistai. Gimdos miomas dažniausiai lemia hormonų disbalansas – jose yra daugiau estrogeno ir progesterono receptorių nei paprastame gimdos audinyje. Pastebima, kad menopauzės metu, kai hormonų lygis sumažėja, gimdos miomos irgi linkusios mažėti.
Kaip nustatoma fibromos diagnozė?
Tikslią fibromos rūšį padeda nustatyti gydytojo apžiūra, paciento apklausa apie simptomus ir ligos istoriją. Papildomai gydytojas gali skirti vaizdo tyrimus, kad įsitikintų diagnoze ir įvertintų darinio dydį, vietą bei sąsajas su aplinkiniais audiniais.
- Ultragarsinis tyrimas
- Rentgenas
- Kaulų skenavimas
- Kompiuterinė tomografija (KT)
- Magnetinio rezonanso tomografija (MRT)
Kai kuriais atvejais, norint tiksliai nustatyti, ar darinys yra fibroma, gydytojas gali paimti audinio mėginį biopsijai ir ištirti mikroskopu.
Fibromų gydymo galimybės
Nors fibromos savaime neišnyksta, dažnai gydymo neprireikia, jei jos nesukelia diskomforto ar kitų simptomų. Tačiau jei darinys trukdo ar sukelia skausmą, verta aptarti tolimesnius veiksmus su gydytoju. Gydymo būdas priklauso nuo fibromos tipo ir jos lokalizacijos.
- Pado fibromai gydyti dažniausiai rekomenduojamos ortopedinės avalynės vidpadžiai, tempimo pratimai, kartais – vietinės steroidų injekcijos. Chirurginis gydymas taikomas retai.
- Nekalkėjančios fibromos dažniausiai stebimos, jei jos neauga ar nesukelia grėsmės kaulo struktūrai. Tik sparčiai augant ar spaudžiant kaulą gali būti svarstomas pašalinimas.
- Angiofibromas galima šalinti naudojant krioterapiją, lazerio procedūras ar dermabraziją – dažniau dėl estetinių arba skausmo priežasčių.
- Dermatofibromas galima pašalinti chirurgiškai ar šalčiu (krioterapija). Tačiau reikia žinoti, kad pašalinimas gali palikti žymių ar randų.
- Burnos fibromai prireikus atliekama chirurginė pašalinimo procedūra, tačiau šie dariniai gali atsinaujinti, jei neišnyksta nuolatinis dirginimas.
- Gimdos miomoms dažnai tinka vaistai ar gimdos arterijų embolizacija. Sunkesniais atvejais ar jei miomos trukdo pastoti, skiriama chirurgija – miomektomija arba kitos intervencinės procedūros.
Kaip sumažinti fibromų riziką?
Dėl paveldimumo ar neaiškių priežasčių atsirandančių fibromų išvengti neįmanoma. Tačiau galima sumažinti tų tipų fibromų, kurios formuojasi dėl traumų ar dirginimo, riziką. Svarbu vengti odos sužeidimų, įsipjovimų ar vabzdžių įkandimų, laikytis atsargos dirbant su mediena. Siekiant išvengti burnos fibromų, rekomenduojama neprikąsti lūpų ir žandų, laikytis burnos higienos ir reguliariai lankytis pas odontologą.
Ko tikėtis turint fibromą?
Dauguma fibromų yra gerybinės, todėl gyvybei pavojaus nekelia. Net jei fibroma aptikta, didžioji dalis jų nesukelia jokių ilgalaikių problemų. Tačiau jei pastebite naują darinį ar jaučiate nemalonių pojūčių, verta pasikonsultuoti su gydytoju, kuris įvertins situaciją ir, jei reikės, pasiūlys tinkamą gydymą.
