Klaunų baimė (kulrofobija): priežastys ir gydymas

Klaunų baimė, dar žinoma kaip kulrofobija, yra vis dažniau aptinkama specifinė fobija, pasireiškianti tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Šią baimę turintys žmonės gali patirti itin stiprias emocines reakcijas, jei susiduria su klaunais gyvai ar netgi mato jų nuotraukas bei vaizdo įrašus. Dėl to kai kurie asmenys stengiasi vengti situacijų, kuriose gali susidurti su klaunų atvaizdais ar personažais.

Kulrofobijos ištakos ir priežastys

Nors terminas „kulrofobija“ atsirado palyginti neseniai, apie šią baimę kalbama vis dažniau. Žodis kilęs iš graikų kalbos – „coulro“ reiškia žmogų, vaikščiojantį ant kojūkų. Ypač ši fobija išpopuliarėjo po kino filmų, vaizduojančių bauginančius klaunų personažus. Dažniausiai baimę sukelia klaunų išvaizda – spalvoti dažai, stipriai išryškinti bruožai bei nenatūralūs judesiai. Visa tai slepia tikrąsias emocijas ir sukelia nepasitikėjimo jausmą.

Kulrofobiją provokuojančios situacijos

Šios fobijos protrūkiui gali pakakti bet kurioje vietoje sutikto klauno ar net vaizdinės medžiagos, susijusios su klaunais. Pagrindiniai provokuojantys veiksniai yra:

Vaikų gimtadieniai, Helovino vakarėliai ar šventės su persirengėliais.
Cirkai, mugės, festivaliai.
Greito maisto restoranai, kurių simbolika siejama su klaunais.
Filmai, televizijos laidos, reklamos ir plakatai su klaunų simbolika ar personažais.

Kulrofobijos simptomai

Žmonės, bijantys klaunų, gali iš karto stengtis pasitraukti iš patalpos, slėptis už kito žmogaus ar net užsimerkti. Vaikai dažnai ima verkti ar nerimauti vien nuo minties, kad gali pamatyti klauną. Tarp dažniausiai pasireiškiančių simptomų yra:

Susiję įrašai

Dažnas kvėpavimas ir širdies plakimas.
Didelis nerimo ir panikos jausmas.
Odos išbalimas.
Stiprus prakaitavimas.
Pykinimas.
Drebėjimas ar virpėjimas.

Kas dažniausiai susiduria su kulrofobija?

Su šia baime gali susidurti įvairaus amžiaus žmonės, tačiau pastebima, kad ji kiek dažnesnė tarp mergaičių ir moterų. Baimės ženklai gali pasireikšti netgi nuo trejų metų amžiaus. Jei žmogus jau turi kitų fobijų ar nerimo sutrikimų, išauga rizika išsivystyti ir šiai specifinei baimei.

Diagnozavimo procesas

Nors atskiro medicininio fobijų sąrašo ši specifinė baimė neturi, ją gali įvertinti psichikos sveikatos specialistai. Diagnozuojama pagal tai, kokią įtaką baimė turi kasdienei veiklai – ar ji trukdo lankytis renginiuose, žiūrėti filmus ar dalyvauti bendruomenės šventėse. Apibūdinami kriterijai apima:

Baimė pasireiškia susidūrus su klaunais arba pamačius jų atvaizdus.
Sąmoningas vengimas vietų, kuriose galėtų būti klaunų.
Pernelyg stipri reakcija, lyginant su realia grėsme.
Baimė išlieka daugiau nei pusę metų.
Kenkia žmogaus kasdienybei ir bendrai savijautai.

Baimės valdymas ir gydymo galimybės

Nėra skirto konkretaus gydymo būtent kulrofobijai, tačiau dažniausiai taikomos psichoterapijos metodikos padeda įveikti šią fobiją. Vienas veiksmingiausių būdų yra ekspozicijos terapija – lėtai ir saugiai susipažįstant su baimę keliančiais vaizdais ar situacijomis. Procesas apima:

Atsipalaidavimo ir kvėpavimo pratimų išmokimą, kad sumažėtų įtampa susidūrus su baimės objektu.
Palaipsnį susipažinimą su klaunų nuotraukomis, vaizdo įrašais, ar net procesą, kaip žmogus virsta klaunu (ypač naudinga vaikams).
Vėliau – buvimą arčiau klauno personažo ar net susitikimą akis į akį saugioje aplinkoje.

Ekspozicijos terapiją galima derinti su kognityvine elgesio terapija, kurios metu mokomasi keisti savo požiūrį į fobijos sukeltus dirgiklius ir valdyti nerimą. Įprastai medikamentai paskiriami retai, nebent trumpam laikotarpiui – pavyzdžiui, renginių, kuriuose daug klaunų, metu.

Kulrofobijos pasekmės

Ši baimė gali išprovokuoti stiprius panikos priepuolius: gali pasireikšti spaudimas krūtinėje, pagreitėjęs širdies plakimas, netgi jausmas, lyg ištiktų širdies smūgis. Nuolatinis nerimas dėl galimų panikos priepuolių ilgainiui gali peraugti į panikos sutrikimą, dėl kurio gali prireikti ilgalaikio gydymo.