Šlaplės vėžys – itin reta onkologinė liga, kuomet piktybinės ląstelės pradeda daugintis šlaplės audiniuose. Šlaplė – tai kanalas, kuriuo šlapimas išteka iš šlapimo pūslės į lauką. Pas vyrus ši anga taip pat reikalinga sėklos ir spermos pasišalinimui, o pas moteris – yra vos keletą centimetrų virš makšties, tarp lytinių lūpų.

Kaip pasireiškia šlaplės vėžys?

Pradžioje, daugelis žmonių nejaučia jokių simptomų, tačiau ligai progresuojant gali pasirodyti:

Kraujas šlapime.
Skausmas šlapinantis.
Susilpnėjusi ar nutrūkstanti šlapimo srovė.
Dažnas šlapinimasis.
Šlaplės ar varpos, lytinių organų ir tiesiosios žarnos tarpo (perineumo) sustorėjimas ar gumbas.
Išskyros iš šlaplės – permatomos, balkšvos ar gelsvos spalvos.
Padidėję limfmazgiai kirkšnyse.

Kaip vystosi ir plinta šlaplės vėžys?

Iš pradžių piktybinės ląstelės atsiranda šlaplės gleivinėje, dažniausiai toje dalyje, kuri arčiausiai pūslės, tačiau ilgainiui vėžys gali išplisti į aplinkinius audinius, limfmazgius kirkšnių srityje ar netgi kitas kūno vietas. Kartais dėl limfmazgių padidėjimo matomas vienos kojos patinimas.

Šlaplės vėžio tipai

Pereinamojo epitelio (urotelinis) vėžys – dažniausiai aptinkamas prie šlapimo pūslės esančioje šlaplės dalyje, dažnas tiek pas vyrus, tiek pas moteris.
Plokščialąstelinis vėžys – dažniau pasitaiko šlaplės gale: pas vyrus ties varpos galu, pas moteris – arčiau vaginos.
Adenokarcinoma – formuojasi šlaplės liaukose arba vadinamosiose šlaplės divertikulose.

Ar ši liga gali būti pavojinga gyvybei?

Šlaplės vėžys, kaip ir daugelis piktybinių auglių, gali būti pavojingas – jei išplinta į kitus organus, tampa sunkiau išgydomas ir pavojus gyvybei didėja. Prognozes sunkina ir tai, kad ši liga – itin reta.

Susiję įrašai

Gyvenimo trukmė ir išgyvenamumo rodikliai

Remiantis naujausiais duomenimis, vidutinė šlaplės vėžiu sergančiųjų gyvenimo trukmė siekia apie ketverius metus. Maždaug pusė pacientų išgyvena penkerius metus nuo diagnozės, o po dešimties metų gyvi lieka trečdalis šia liga susirgusiųjų. Paciento šansus nulemia bendra sveikatos būklė, naviko dydis, vėžio stadija bei tai, ar liga išplitusi į kitus organus.

Kas gali susirgti šlaplės vėžiu?

Nors šia liga gali susirgti bet kas, dažniausiai ja serga vyresni (nuo 60 metų) asmenys, vyrai, priklausantys tam tikroms rasinėms grupėms, turintys šeiminę ar asmeninę pūslės vėžio istoriją, sergantys lėtinėmis šlaplės uždegimais, lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis ar žmogaus papilomos virusu (ŽPV). Taip pat riziką didina ilgalaikiai šlapimo pūslės kateteriai.

Kaip dažnai diagnozuojamas šlaplės vėžys?

Ši onkologinė liga yra labai reta: sudaro mažiau nei 1% visų piktybinių navikų atvejų. Dažniau diagnozuojama vyresnio amžiaus žmonėms.

Kokios šlaplės vėžio priežastys?

Tiksli šios ligos atsiradimo priežastis iki galo neišaiškinta. Visgi dažnesnį susirgimą lemia lėtinės infekcijos ir uždegimai, ilgai besitęsiantys sužalojimai ar ligots dariniai šlaplėje, ŽPV infekcija, rūkymas, šlaplės struktūros pakitimai ar divertikulai, taip pat ilgalaikis kateterio įvedimas.

Kaip nustatoma diagnozė?

Atsiradus simptomams, gydytojas pradeda nuo išsamaus fizinio ištyrimo ir pasidomi jūsų asmenine bei šeimos istorija. Toliau atliekami arba skiriami papildomi tyrimai:

Dubens organų apžiūra.
Skaitmeninis tiesiosios žarnos tyrimas (ypač pas vyrus, siekiant įvertinti prostatą).
Kraujotyrimai – bendri ir vertinantys inkstų funkciją.
Šlapimo tyrimas, šlapimo nuosėdų ir cito loginis tyrimas (ieškoma navikinių ląstelių).
Cistoskopija – specialiu optiniu prietaisu apžiūrima šlaplė ir šlapimo pūslė, gali būti paimamas biopsinis mėginys.
Ureteroskopija – leidžia apžiūrėti inkstų geldeles ir šlapimtakius, prireikus paimant audinio mėginį.
Kompiuterinė tomografija (KT) – leidžia detaliai įvertinti dubens ir pilvo organus bei audinius.
Biopsija – užtikrina diagnozę, kai navikinės ląstelės tiriamos mikroskopu.

Kaip gydomas šlaplės vėžys?

Gydymo metodai parenkami atsižvelgiant į naviko tipą, dydį, išplitimą, paciento amžių, lytį ir sveikatos būklę. Dažniausi gydymo būdai:

Chirurgija – dažniausias gydymo metodas. Kartais pašalinama tik navikas, kartais – didesni plotai ar netgi šlapimo pūslė, limfmazgiai ar lytiniai organai.
Spindulinė terapija – taikomais spinduliais naikinamos navikinės ląstelės.
Vaistinis gydymas (chemoterapija) – specialiais vaistais stabdomas vėžio ląstelių dauginimasis.

Dažnai kombinuojami keli gydymo būdai, individualiai parenkant efektyviausius.

Kaip palengvinti gydymo poveikį?

Subalansuota, vitaminų turtinga mityba (ypač svarbūs švieži vaisiai ir daržovės).
Reguliarus fizinis aktyvumas.
Normalios kūno masės palaikymas.
Alkoholio vartojimo ribojimas.

Prieš keičiant mitybą ar gyvenimo būdą, visada pasitarkite su gydančiu specialistu.

Ką daryti po gydymo?

Gijimo laikotarpio trukmė priklauso nuo gydymo pobūdžio ir individualios organizmo reakcijos. Jūsų slaugos komanda informuos apie galimą savijautą bei galimus pokyčius. Po sėkmingo gydymo reikalingi reguliarūs tyrimai, tokie kaip vaizdiniai tyrimai ar cistoskopija. Kuo ilgiau liga neatsinaujina, tuo mažesnė atsinaujinimo tikimybė. Dažnai prireikia ne tik medicininės priežiūros, bet ir emocinės paramos – nebūtina pamiršti, kad normalu jausti įvairius jausmus, išgirdus šią diagnozę.

Ar įmanoma išvengti šlaplės vėžio?

Nors tikslių prevencijos priemonių nėra dėl ligos retumo, keletas įpročių padeda sumažinti riziką:

Saugūs lytiniai santykiai (prezervatyvo naudojimas padeda išvengti infekcijų).
Gerų higienos įpročių laikymasis. Moterims rekomenduojama valytis iš priekio į nugarą po šlapinimosi ar tuštinimosi, dažnai keisti higienos reikmenis menstruacijų metu, reguliariai prausti lytines sritis švariu vandeniu.
Atsisakymas rūkyti ir kitų tabako gaminių – tai sumažina šlapimo takų vėžio riziką.

Kada kreiptis į gydytoją?

Nedelskite pasikonsultuoti su gydytoju, jei pastebėjote neįprastų pojūčių ar požymių: kraujo šlapime, nemalonių išskyrų iš šlaplės, gumbų ar navikų lytinėje srityje, nepaaiškinamo šlapinimosi ritmo ar srovės pokyčių.

Gydymo metu taip pat būtina kuo greičiau kreiptis į gydytojus kilus tokiems simptomams kaip karščiavimas (didesnis nei 38 laipsnių), stiprūs galvos skausmai, šaltkrėtis, nuolatinis kosulys, dusulys, staigus kūno masės kritimas ar gausus vėmimas.